Niekas nežino, bus ar nebus tas patariamasis referendumas dėl šeimos sąvokos „patikslinimo“, bet kalbos apie jį vadinamoje viešoje erdvėje vyksta. Kada-ne-kada pasirodo kokia televizijos diskusija ar vienas-kitas prisistatantis žinovu pakalba per radiją, kas-ne-kas parašo socialiniuose tinkluose… Tema, kaip reiktų sakyti, yra. Tad ir aš nutariau pridėti savo trigrašį. Juolab, turiu šiokią tokią ir tautinę, ir tarptautinę patirtį žmogaus teisių apibrėžimo bei gynimo srityje.
Statistiškai patikimai sakau, kad pastaraisiais mėnesiais kiek daugiau kalba referendumo priešininkai. Jų pasisakymai bei argumentai sukasi dažniausiai apie dvi su puse temos.
Pirma – kam reikia referendumo, jei jis tik patariamasis, juk vis tiek rezultatai neįpareigos ir galiausiai Seimas nuspręs. Pusė temos yra skaičiavimai, kad tai bus brangu ir techniškai keblu su rinkėjų sąrašais, gali įsivelti klaidų, Antras ir bene „kiečiausias“ argumentas yra tai, kad turime tokią protingą įstaigą, vadinamą Konstituciniu Teismu, kuris jau pasakė, kas yra šeima ir kam gi čia dar klausti tautos. Tauta, žinia nėra tokia protinga, kaip „Konstitucijos Rašto“ žinovai. Referendumo šalininkai mano matymu, „atsimušinėja“ pernelyg nedrąsiai, tad norėtųsi jiems padėti, juolab, kad tikrai esu šiame kazuse – „už“.
Pradėsiu nuo pirmojo ir pusės argumento. Aiškiai matosi, kad referendumo priešininkai – pavadinsiu juos liberaliai-leftistine stovykla, jaučia, jog pralaimės, tad visai suprantama, kad nori veikiau išvengti kovos, nei ją pralaimėti. Tikra senovės kiniečio Sun Tzu strategijos klasika. Tad svarbiausiais argumentas – neva neįpareigojantys referendumo rezultatai.
Turime atsakyti labai aiškiai: pirma, jei jau patariamasis referendumas yra mūsų šalies demokratijos instrumentų sąraše, tai niekas neturi teisės riboti jo naudojimo, naudojimo taip, kaip parašyta įstatyme. Tad leftistiniai liberalai atrodo visai nenuoseklūs. Prieš kelis metus tikrai maniau, kad rinkimai, vykstantys pandemijos piko metu tikrai neatspindės tautos valios, ir nieko blogo būtų juos nukelti sveikesniam laikui, bet gavau atsaką, kad geriau sirgsime ir mirsime, bet balsuosime, nes rinkimai irgi demokratijos instrumentas. Na gerai, tai balsuokime ir dabar, nors jums atrodo, kad nereikia.
Tad reikia iš viso nesileisti į ginčus apie tai, ar rinkėjų patarimas turi prasmę. Patarimas yra esminis.
Šiaip jau visa, ką vadiname atstovaujamąja demokratija, o tokia pas mus yra, remiasi nuomonės ir patarimo principais. Tautos atstovai, atlikdami atstovavimo misiją, atstovauja ne įsakymams, o savo rinkėjų nuomonei. Rinkimuose, pasisakydami už partijas ir kandidatus, žmonės reiškia, ne ką kitą, kaip nuomonę ar pageidavimą. Nuomonės visuomenė, ar ne? Jei pakaks nuomonių nutarti, kad referendumo reikia, pakaks nuovokos pritarti patarimui, nes kitaip… nebeišrinks.
Tad reikia iš viso nesileisti į ginčus apie tai, ar rinkėjų patarimas turi prasmę. Patarimas yra esminis. Šiame kontekste priminsiu, jei kas „neprisimena“ – įstatymus kuria kokia nors protingų teisininkų kolegija, netgi ne Konstitucinis Teismas, teisę kuria suverenas, o suverenas yra tauta. Tad jei jau reikia klausti nuomonės ar patarimo, tai klauskime tautos. Ir nebijokime atsakymo.
Bet apie atsakymą kiek vėliau. Dar noriu priminti padejavimą, kurį suformulavo Seimo Teisės komitetas, vertindamas referendumo surengimo projektą. Komitetas visai teisingai pastebėjo, kad, jei referendumas vyks kartu su savivaldybės rinkimais, reikės būti atidiems, juk savivaldybės rinkėjų sąrašas ir referendumo dalyvių sąrašas kai kuriais atvejais skiriasi. Dėl įvairių priežasčių, kurių čia nekomentuosiu.
Referendumo priešininkai, atskirais atvejais labai branginantys rinkėjų balsavimą „nuogąstauja“, kad tai bus per sunkus išbandymas tiek rinkimu komisijoms, tiek ir patiems rinkėjams. Suprask, komisijos per žioplos, kad atsirinktų, kas balsuoja referendume, o kas renka vietos valdžią, rinkėjai per kvaili, kad susigaudytų tarp dviejų biuletenių. O kas gaus tik vieną, tai jau tikrai nieko nesupras…
Norėčiau, kad kokia nors rinkimų komisija rastų drąsos pasakyti, kad nėra ji tokia kvaila, kaip liberalūs kairieji ją mato. O rinkėjai tai tikrai mažiau priklauso nuo lietaus ar dovanotų tušinukų su atvaizdais, nei mano liberalūs tušinukų ir kalendoriukų dovanotojai.
Dabar dėl paties turinio. Pažįstu kaime tokią visai garbaus amžiaus moterį, kuriuos tikro vardo nesakysiu, kad tai nevirstų politine reklama. Vadinu ją tiesiog Baba. Toji Baba pagal savo supratimą visą amžių domėjosi politika, o apie šeimos apibrėžimą pasakė štai kaip. „Viskas, Egidijau, paprasta: jei myli – ženykis, ir bus šeima, jei nemyli, nesuk galvos ir nebalamūtyk žmonių su visokiais apibrėžimais.”
Va kaip. Sakysite, Baba sena ir kvaila, neturi teisinio išsilavinimo ir ką čia lyginsi su visa Konstitucinio Teismo išmintimi, bet man atrodo kitaip. Baba turi tai, ką gyvenime reikia vadinti Gerąja Praktika. Ji gyveno ir išgyveno šeimoje per visas sovietines negandas ir nūdienos paklydimus, išgyveno moteriškas paikystes, vyrų girtuoklystes, motinystės džiaugsmus ir neišsipildžiusius lūkesčius. Jei myli – ženykis, ir nenustok mylėjęs negandoms užėjus, atsiras vaikai, vadinantys save broliais ir seserimis, atsiras, seneliai, atsiras, deja, ir našliai, bus ir vienišių, bet šeimoje sutelpa visi.
Ir nereikia jokių ten ilgų svarstymų, ar brolis-senbernis yra šeimos dalis, ar jau nebe. Aiškinimai ir painūs apibrėžimai reikalingi, tikriausiai dėl dviejų dalykų, bet abu jie atsiranda dėl meilės stokos. Viena yra tai, kad mes, daug ko nesuprasdami ir klysdami, neprisipažįstame, kad klystame, o norime pakeisti šeimos apibrėžimą, lyg šeima būtų kalta.
Babos žodžiais tariant, jei šoferis su trimis skirtingomis mašinom trenkiasi į medį, tai ne mašinos blogos, o šoferis durnas. O antra, šeima yra gražus (o kai kam gal ir finansiškai naudingas) žodis, kuriuo norima pavadinti tai, kas… yra kažkas kito. Kaip ta pati Baba sakė, savo vištų gulbėmis nevadinanti, vis tiek jos aukštai nepakils.
Tai štai kaip su ta šeima. Baba į referendumą tikrai ateis. Kad padėtu mums visai nesukvailioti ir labiau mylėti. Kad ir netobulai, bet nuoširdžiai.
