Lietuva jau daugiau kaip tris dešimtmečius yra nepriklausoma valstybė. Tačiau išsivadavimas iš sovietinės praeities nėra vien valstybės atkūrimo ar paminklų nukėlimo klausimas. Sovietinis palikimas gali išlikti ir institucijose, teisėje, visuomenės įpročiuose bei požiūryje į žmogų.
Vienas iš tokių klausimų – legalizuotas negimusių kūdikių žudymas, plačiau žinomas neutraliu pavadinimu – abortas.
Šiandien Lietuvoje abortas tebėra teisėtai prieinama paslauga. Tačiau jo teisinės ir institucinės ištakos yra sovietinės. 1955 m. Sovietų Sąjunga panaikino bendrą abortų draudimą ir įteisino jį Lietuvoje. Vėlesniais dešimtmečiais abortas tapo plačiai institucionalizuota, populiaria sovietinės sveikatos sistemos praktika.
Todėl šiandien keliant gyvybės klausimą galima klausti ne tik, kiek Lietuvoje atliekama abortų, bet užduoti gilesnį klausimą: ar tikrai visose srityse esame išsivadavę iš sovietinių pažiūrų?
Sovietinė praeitis ir žmogaus gyvybė
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje dar kurį laiką galiojo sovietinė nėštumo nutraukimo tvarka. 1994 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 50 aiškiai nustatė, kad Lietuvoje nebegalioja TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta nėštumo nutraukimo tvarka. Tuo pačiu buvo įtvirtinta galimybė moters pageidavimu nutraukti vaiko gyvybę iki 12 savaičių.
Tai reiškia, kad atkūrus Nepriklausomybę Lietuva pakeitė sovietinį teisinį reguliavimą, tačiau pati aborto praktika neišnyko. Ir būtent čia prasideda šiandienos diskusija: ar mūsų tautos nepriklausomybė neturėtų reikšti ir kitokio požiūrio į žmogų.
Gyvybės (pro-life) judėjimo atstovai teigia, kad žmogaus gyvybės vertė nepriklauso nuo jo išsivystymo stadijos, dydžio, savarankiškumo ir to, ar jis jau gimė.
Vienas žymiausių šios krypties filosofų Robertas P. George’as kartu su Christopheriu Tollefsenu knygoje Embryo: A Defense of Human Life teigia, kad nuo pat apvaisinimo momento egzistuoja naujas žmogus. Jų argumentas nėra grindžiamas vien religiniu tikėjimu: autoriai remiasi biologiniais ir filosofiniais argumentais, teigdami, kad embrionas yra žmogus ankstyvoje jo biologinio vystymosi stadijoje. Turėdami tokį negimusio žmogaus atspirties tašką galime klausti: ar ūgiu didesnio žmogaus gyvybė savaime vertingesnė už mažesnio? Jeigu atsakymas yra ne, tada jokių klausimų apie asmens gyvybės apsaugą nuo pradėjimo kilti neturėtų.
Gyvybės judėjimas kelia ir platesnį klausimą: jeigu nepriklausoma Lietuva siekia kurti visuomenę, grindžiamą žmogaus orumu ir prigimtinėmis teisėmis, ar neturėtume šiuos principus taikyti ir pačiam mažiausiam, silpniausiam, nuo kitų visiškai priklausomam žmogui?
Šiame kontekste „Žygis už gyvybę“ gali būti suprantamas ne vien kaip renginys prieš abortus. Tai gali būti kvietimas iš naujo permąstyti, kokią visuomenę kuriame pasibaigus sovietmečiui.
Lietuvos išsivadavimas iš komunizmo buvo ne tik politinis. Jis reiškė siekį atkurti žmogaus orumą, sąžinės laisvę, prigimtines teises ir atsakomybę už silpniausią visuomenės narį.
Tikrasis išsivadavimas – įveikiant senus įpročius
Galima kelti klausimą: ar komunizmą iš tiesų įveikėme, ar mums tik atrodo, kad mes jį nugalėjome, jeigu sovietmečiu plačiai institucionalizuota aborto praktika tebėra laikoma savaime suprantama? Dar daugiau, valdantieji socialdemokratai nerimsta vis bandydami išplėsti abortų praktiką ir padaryti ją dar labiau prieinamą. Tai įrodo, kad, deja, bet reikšminga dalis Lietuvos valdančiųjų yra užstrigę gūdžiame sovietmetyje, vis bandydami komunistinės sistemos praktikas sugrąžinti į šiandieninę Lietuvą.
Gyvybės kultūros požiūriu tikrasis išsivadavimas būtų pasiektas tada, kai Lietuvoje nebereikėtų rinktis tarp motinos ateities ir negimusio vaiko gyvybės. Tikslas – visuomenė, kurioje nė viena moteris nepatiria tokio spaudimo, skurdo, vienatvės, baimės ar socialinio nesaugumo, kad nėštumo nutraukimas jai atrodytų vienintelė išeitis.
Valstybės įstatymai yra it kelio ženklai, kurie formuoja žmonių moralines nuostatas, tačiau faktas, kad vien draudimų čia neužteks. Jeigu Lietuva nori mažinti abortų skaičių, vien įstatymų nepakaks.
Reikia pagalbos moteriai. Reikia pagalbos vienišai motinai. Reikia pagalbos šeimai, auginančiai neįgalų vaiką. Reikia psichologinės ir socialinės pagalbos krizinio nėštumo metu. Reikia ekonominių sąlygų, kurios leistų šeimai nesijausti paliktai vienai. Tokią vilties žinią visiems dvejojantiems turi pasiųsti gyvybės kultūrą atstovaujantys ,,Gyvybės maršai“.
Žengdami tokiu keliu galime atsikratyti ne tik oficialaus, bet ir neoficialaus sovietmečio, užsilikusio mūsų galvose. Išgyvendindami mažų vaikelių žudymą, kaip baisią nelemtos praeities praktiką ir su viltimi žvelgdami į ateitį. Tik Gyvybės kultūrai ir žmogaus orumui nuo pradėjimo pranokus mirties kultūrą galime tikėtis mūsų tautos išlikimo.
