Rugsėjo 25 d. prasidėjo V Leono XIV kelionė į Prancūziją ir UNESCO. 8 val. ryto popiežius, jį lydintys asmenys ir žurnalistai pakilo iš Romos Fiumičino oro uosto, o po dviejų valandų nusileido Paryžiaus Orly oro uoste.
Šventąjį Tėvą pasitiko prezidentas Emanuelis Makronas. Sugrojus himnus, visi persikėlė, pakeliui mojuojant žmonėms, į Elizejaus rūmus – oficialią prezidento būstinę – Paryžiaus centre, kur įvyko privatus prezidento ir popiežiaus susitikimas, buvo apsikeista dovanomis.
„Laisvė, lygybė ir brolybė, užrašyti ant jūsų viešųjų pastatų fasadų, nėra paprasti žodžiai, bet nuoroda į visuotinius etinius reikalavimus, kurių neišsenkamas įkvėpimo ir įgyvendinimo šaltinis glūdi ir Evangelijos žinioje“, – sakė Leonas XIV pirmojoje savo vizito Prancūzijoje kalboje, ištartoje Eliziejaus rūmuose, prezidento būstinėje, kreipdamasis į valdžios, pilietinės visuomenės ir diplomatinio korpuso atstovus.
Šventasis Tėvas padėkojo prezidentui Emmanueliui Macronui už kvietimą aplankyti Prancūziją, už svetingą priėmimą. „Per jus taip pat sveikinu visus gyvenančius šioje didelio kultūrinio ir religinio paveldo šalyje. Kartu jie sudaro tautą, kurioje jų įvairi kilmė prisideda prie gyvybingo bei turtingo sugyvenimo ir demokratinio gyvenimo“, – pridūrė popiežius.
Sostinė Paryžius, nuo kurio prasideda jo kelionė, dažnai vadinamas Ville lumière („Šviesos miestu“), priminė Leonas XIV. Pasak jo, daug amžių Prancūzija šviečia kaip kultūros, meno, dvasingumo švyturys ne vien Europoje, bet ir pasaulyje. Jos katedrų mokyklos, universitetai, akademijos, tiesos ieškojimo vietos, prisidėjo prie tautų išminties formavimo, toli už savo sienų.
„Išskirtinių protų prancūzų, kurie buvo ir dideli katalikai, apšvieta pabrėžia, kiek mokslai, menai, literatūra ir filosofija gali prisidėti prie žmonijos gerovės, kai nukreipti į grožio, gėrio ir tiesos paieškas, kad pasaulis turėtų gyvenimą“, – sakė popiežius, primindamas kelionės šūkį. Panašiai ir prancūzų savoir-faire („mokėjimas padaryti“) įvairiose srityse yra išskirtinio meistriškumo sinonimas, buvo galima pamatyti ir Notre-Dame katedros restauravimo darbuose. Katedros atidarymas pamaldoms ir lankytojams iš viso pasaulio nebuvo tik techninių darbų pabaiga, bet taip pat tapo atgautos vilties simboliu, įrodymu, kad tai, kas, kaip manyta, visam laikui buvo sunaikinta, visiems bendradarbiaujant gali atgimti bei būti liudijimas apie visų bendromis pastangomis pasiektą vienybę, pažymėjo Leonas, linkėdamas, kad tokios nuostatos sklistų socialiniame, politiniame ir religiniame krašto gyvenime.
Prancūzija yra gilias krikščioniškas šaknis turinti šalis, kurios dvasia vystėsi nuo pat šv. Ireniejaus laikų ir Chlodvigo Krikšto, iš krikščionybės semiantis dvasinio, kultūrinio, intelektualinio, meninio ir misionieriško įkvėpimo. XVI amžiuje čia sužydėjo graikų ir romėnų paveldą su krikščionišku tikėjimu sujungęs humanizmas, vėliau – Renesanso, Grand Siècle, Apšvietos laikotarpiai. Tarp didžiųjų pasiekimų, pasklidusių ir pasaulyje, yra iš žmogaus asmens prigimties kylančių žmogaus teisių, ypač religijos laisvės, pripažinimas. Dėmesys kiekvieno žmogaus prigimtiniam orumui atsispindi ir Prancūzijos nacionaliniame šūkyje Laisvė, Lygybė ir Brolybė.
Tarp didžiųjų pasiekimų, pasklidusių ir pasaulyje, yra iš žmogaus asmens prigimties kylančių žmogaus teisių, ypač religijos laisvės, pripažinimas.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri paskelbta Paryžiuje ir kurią rengiant pirminį vaidmenį atliko prancūzų juristas ir Nobelio taikos premijos laureatas René Cassinas, siekė visuotinio suvokimo apie neatimamą žmogaus orumą. Šv. Jonas Paulius II, šį dokumentą laikęs „kertiniu akmeniu žmonijos moralinės pažangos kelyje“, pabrėžė, kad „kiekviena grėsmė žmogaus teisėms, tiek materialinių, tiek dvasinių gėrių srityje, yra vienodai pavojinga taikai, nes ji visada paliečia žmogų kaip visumą“, – priminė savo pirmtako įžvalgą Leonas, netrukus paminėjęs Katalikų Bažnyčios tarnystę, praeityje ir dabartyje, stokojantiems ir kenčiantiems.
„Žmogaus orumo bei iš žmogaus prigimties kylančių pamatinių teisių ir laisvių gerbimo klausimas pasikartoja kiekviename amžiuje ir turi lydėti visuomenės raidą bei technikos pažangą“, – tęsė popiežius, priminęs savo enciklikos Magnifica humanitas teiginį: kad dabartinė skaitmeninių technologijų tema iš tiesų tarnautų asmeniui ir jo pažangai, būtini etiniai sprendimai, atpažįstantys tai, kas iš tiesų gera, tuo pat metu gerbiantys asmenų vidinę laisvę ir neprimetantys vienodumo.
Šiandien pastebima pagunda iš mokslo tikėtis sprendimo ir paguodos visoms mūsų kančioms.
„Šiandien pastebima pagunda iš mokslo tikėtis sprendimo ir paguodos visoms mūsų kančioms. Dažnai kyla pavojus pasiduoti tokiai iliuzijai. Kai mokslas ir technologijos nėra kreipiami sąžinės, jie gali siūlyti greitus sprendimus, kurie, rodos, atsiliepia į vyrų ir moterų troškimus bei kančias, tačiau iš tikrųjų gali juos labai nutolinti nuo gėrio, kurio jie giliai trokšta. Kartais su nerimu stebiu dabartinius visuomenės nuokrypius, dėl kurių mokslas ir technologijos gali būti iškreipti, paverčiant juos pelningais verslais, skatinančiais genetines manipuliacijas, surogatinę motinystę, prekybą organais ar suplanuotos mirties siūlymus“, – sakė popiežius.
Visi turime atsakomybę saugoti asmens orumą. Tai ir pasaulietinės santvarkos užduotis. O teisinga pasaulietinė santvarka krikščionio, kuris viešajame gyvenime vadovaujasi tikėjimo nušviesta sąžine, neturėtų laikyti prozelitu arba krašto vienybės priešu. Priešingai, teisingas pasaulietiškumas pripažįsta religinę dimensiją ir moka priimti jos indėlį, kaip, pavyzdžiui, liudija plataus katalikiškų mokyklų tinklo Prancūzijoje veikla.
Tad teisingas pasaulietiškumas reiškia ne religijos pašalinimą iš viešosios sferos ar švietimo, o pastangas užtikrinti, kad valstybė ir religinės institucijos tarpusavyje kalbėtųsi ir suvienytų jėgas bendrojo gėrio labui tam, kad pasaulis turėtų gyvenimą“, – reziumavo popiežius, vėliau pacitavęs ir prezidento E. Macrono pastebėjimą prancūzų vyskupams, jog „Bažnyčia, kuri nesidomėtų žemiškais reikalais, nevykdytų viso savo pašaukimo. O Respublikos prezidentas, kuris nesidomėtų Bažnyčia ir katalikais, nevykdytų savo pareigos“.
Leonas XIV gerai įvertino Šventojo Sosto, Katalikų Bažnyčios ir Prancūzijos institucijų bendradarbiavimą, įskaitant reikšmingą pagalbą Artimųjų Rytų krikščionims ir švietimo tame regione tinklui. Antra vertus, kalbant apie pagalbą negalima nepaminėti ir priežasties, kuri lemia jos poreikį šiame ir kituose pasaulio regionuose, – konfliktų ir karų.
„Taika yra ne jėgų pusiausvyra, bet ji turi būti kuriama per kasdienį dialogą ir teisingumą“, – sakė Leonas, priminęs ilgalaikį Prancūzijos tarptautinį įsipareigojimą daugiašališkumui. Kalbos pabaigoje Šventasis Tėvas, melsdamas Dievo dovanų ir Prancūzijos globėjos Mergelės Marijos užtarimo, palinkėjo:
„Tegul Prancūzija, ištikima savo vertybėms, tiesia kelią į neginkluotą ir nuginkluojančią taiką bei atsakingai pasiūlo savo nepakeičiamą indėlį į ją. Tegul jūsų laisvė nuolat auga įsipareigojant bendrajam gėriui. Tegul jūsų brolybė apima visą žmoniją. O jūsų siekiama lygybė visada teatsiremia į teisingumo ir meilės pagrindą, nepašalindama skirtumų tarp asmenų, bet leisdama jiems harmoningai duoti vaisių visos visuomenės labui.“
