2003 m. JAV vadovaujamos koalicijos invazija į Iraką nuvertė Saddamą Husseiną (Sadamą Huseiną), tačiau kartu tapo krikščionių masinio egzodo iš šalies pradžia. Po karo sekę dešimtmečiai smurto ir konfliktų smarkiai sumažino krikščionių bendruomenę.
Per šį laikotarpį krikščionių skaičius Irake sumažėjo nuo maždaug 1,5 mln. iki mažiau nei 250 tūkstančių. Viena pagrindinių priežasčių buvo ilgalaikis nesaugumas ir ginkluotų grupuočių, įskaitant teroristinę organizaciją „Islamo valstybė“ (ISIS), išpuoliai.
Dabar Irako ministras pirmininkas Ali al-Zaidi (Alis al Zaidis) ragina išvykusius krikščionis sugrįžti. Vyriausybė žada investuoti į sveikatos apsaugą, švietimą ir įgyvendinti žemės skyrimo projektus.
Tačiau, kaip pažymi žurnalistinė organizacija „Nirij“, dauguma krikščionių į šiuos pažadus žvelgia skeptiškai. Ataskaitoje teigiama, kad valdžia nesiūlo sprendimų pagrindinėms problemoms, dėl kurių žmonės buvo priversti palikti šalį.
Pasak krikščionių aktyvistų, svarbiausi neišspręsti klausimai yra nesugebėjimas užtikrinti saugumo, teisės viršenybės stoka ir nuogąstavimai, kad krikščionys tebėra stumiami į politinį užribį.
Pasak krikščionių aktyvistų, svarbiausi neišspręsti klausimai yra nesugebėjimas užtikrinti saugumo, teisės viršenybės stoka ir nuogąstavimai, kad krikščionys tebėra stumiami į politinį užribį.
Daugelis taip pat reikalauja grąžinti konfiskuotą arba neteisėtai užimtą turtą. Kiti kalba apie diskriminaciją musulmonų daugumos valstybėje ir nepakankamą krikščionių politinį atstovavimą.
Mosulo, Kerkesloko (Kirkuko) ir Kurdistano regiono Sirų Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupas Moras Nicodemus Daoudas Matti Sharafas (Moras Nikodemas Daudas Matis Šarafas) pareiškė, kad raginimai sugrįžti neduos rezultatų, kol nebus pašalintos priežastys, privertusios krikščionis emigruoti.
„Nirij“ taip pat kelia prielaidą, kad Irako valdžios pastangos susigrąžinti buvusią krikščionių bendruomenę gali būti susijusios su siekiu įsiteikti JAV prezidentui Donaldui Trumpui. D. Trumpas nuosekliai reiškia paramą užsienyje persekiojamiems krikščionims, ypač Nigerijoje.
Kaip galimas panašios politikos pavyzdys minimas neseniai Kinijoje įvykęs protestantų pastoriaus paleidimas po devynių mėnesių savavališko sulaikymo. Kai kurių šaltinių teigimu, tai galėjo būti geros valios gestas Jungtinėms Valstijoms jų Nepriklausomybės dienos proga.
Taigi, vien ekonominių paskatų nepakaks įtikinti Irako krikščionius grįžti. Jų manymu, pirmiausia būtina užtikrinti saugumą, teisės viršenybę, atkurti pažeistas nuosavybės teises ir garantuoti visavertį krikščionių dalyvavimą šalies politiniame gyvenime.
