Šventosios Marijos Magdalietės de Paci pasakojimai apie skaistyklą išsiskiria ne vien sukrečiančiais kančios vaizdiniais. Juose nuolat grįžtama prie minties, kad apsivalančios sielos, nors ir kenčia, nepraranda vilties: jos žino priklausančios Dievui ir laukia galutinio susivienijimo su Juo.
Florencijos karmelitės mistines patirtis užrašinėjo jos bendruomenės seserys. Benediktas XVI, 2007 metais minint keturių šimtmečių sukaktį nuo šventosios mirties, priminė išlikusius jos nepaprastų patirčių rankraščius. Popiežius pabrėžė jos meilę Kristui ir Bažnyčiai, taip pat ilgus vidinio apsivalymo metus, kupinus išbandymų ir pagundų.
Vienuolyno sode patirtas skaistyklos regėjimas seserų užrašuose datuojamas 1587 m. birželio 16 diena. Šis pasakojimas pateikiamas veikale „La Probatione“, vėliau įtrauktame į pagal originalius rankraščius parengtą šventosios raštų leidimą.
Regėjimą lydėjo asmeninis išgyvenimas: prieš dvi dienas buvo miręs jos brolis Alamannas. Melsdamasi už jį, Marija Magdalietė, kaip liudija užrašai, regėjo jo sielą skaistykloje. Pasak jos paaiškinimo seserims, broliui daug padėjo jo nuoširdumas, vaikystėje dosniai dalyta išmalda ir gyvenimo pabaigoje priimta Dievo valia.
Birželio 16-osios vakarą, būdama sode su kitomis vienuolėmis, ji atsitraukė nuo bendruomenės ir patyrė ekstazę. Maždaug dvi valandas vaikščiojo po sodą, vis sustodama. Seserys stebėjo jos išblyškusį veidą, virpančias rankas, susigūžusią laikyseną ir girdėjo gailestingumo maldavimus.
Vėliau šventoji paaiškino, kad pati nepatyrė regėtų sielų kančių: kentėjo iš atjautos, panašiai kaip žmogus, matantis kito skausmą. Ji taip pat pripažino nerandanti tinkamų žodžių tam, ką regėjo, nusakyti. Pasakojime ją lydi angelas sargas, o pagalbos ji šaukiasi ir šventosios Kotrynos Sienietės.
Išsamų šio regėjimo perpasakojimą pateikė jėzuitas François-Xavier Schouppe savo veikale apie skaistyklą, remdamasis šventosios biografu Vincenzo Cepari. Jame aprašomos sielos, apsivalančios nuo veidmainystės, nekantrumo, neklusnumo, melo, godumo, puikybės ir nedėkingumo Dievui.
Šios ydos perteikiamos ryškiais vaizdiniais: nekantrumo ir neklusnumo pasekmės primena slegiantį spaustuvą, prisirišimas prie turto – metalo lydymą krosnyje, o troškimą spindėti kitų akyse pakeičia tamsa. Minimos ir sielos, kurių gyvenime nebuvo vienos vyraujančios ydos, tačiau dėl dvasinio aplaidumo susikaupė daugybė mažesnių nusižengimų. Regėjimo pasakojimas taip kviečia rimtai vertinti kasdienius pasirinkimus ir jų poveikį žmogaus santykiui su Dievu.
Vis dėlto šio pasakojimo centre lieka ne siaubas. Matydama kenčiančias sielas, Marija Magdalietė stebisi jų ramybe ir džiaugsmu. Susitikusi su brolio siela, ji taip pat išgyvena šį paradoksą: kančia yra tikra, tačiau ją persmelkia būsimosios šlovės tikrumas. Užrašuose pabrėžiama ir už mirusįjį aukotos Eucharistijos pagalba.
Atskiras regėjimas susijęs su mirusia vienuolyno seserimi. Schouppe pasakoja, kad melsdamasi prieš Švenčiausiąjį Sakramentą Marija Magdalietė išvydo jos sielą, apsuptą liepsnų, tačiau vilkinčią spindinčiu baltu drabužiu. Siela valandą adoravo prie altoriaus, o pasibaigus šiam paskutiniam apsivalymo laikui pakilo į dangų.
Tokius mistinius pasakojimus svarbu skirti nuo visiems katalikams pateikiamo Bažnyčios mokymo. Jie nėra tikslus pomirtinio pasaulio žemėlapis ar pagrindas skaičiuoti apsivalymo trukmę.
Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, kad skaistykla yra galutinis apvalymas tų, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau dar nėra visiškai nuskaistinti. Jų amžinasis išganymas jau užtikrintas, o šis apvalymas iš esmės skiriasi nuo pasmerktųjų bausmės. Bažnyčia ragina padėti mirusiesiems malda, pirmiausia Eucharistijos auka, taip pat išmalda, atgailos darbais ir atlaidais (KBK 1030–1032).
Šventosios Marijos Magdalietės de Paci regėjimų pasakojimai šį kvietimą padaro asmenišką: mirusieji tebėra mūsų meilės ir maldos rūpestis. Juos prisimindami kartu esame kviečiami atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą – į neatleistą nuoskaudą, apleistą pareigą, savanaudiškumą ir atidėliojamą gerą darbą.
