Kodėl kartais mums sunku suprasti Dievą, girdėti Jo balsą ar su Juo susikalbėti? Kodėl kartais atrodo, kad mūsų santykiai su Dievu yra „įtempti“, tarytum, Viešpats ir mes trokštume ir kalbėtume apie skirtingus dalykus? Kodėl Viešpats „nesupranta“ ir neatsako į mūsų „pagrindines“ reikmes, kodėl Jis kalba ne apie tai, kas mums svarbu? Kodėl Jis tyli, kai mums taip reikia atsakymo, ir kodėl į mūsų klausymą Jis dažnai atsako kitu klausymu?
Viena iš priežasčių yra ta, kad Dievo ir žmogaus prioritetai dažnai skiriasi. Tai aiškiai matome Jėzaus santykiuose su fariziejais ir Rašto aiškintojais. Jiems buvo svarbu, kaip žmogus išoriškai laikosi Įstatymo, tradicijų ir religinių taisyklių. Jėzui buvo svarbi žmogaus širdis, jo motyvai, teisingumas, gailestingumas ir tikėjimas. Todėl tarp Jėzaus ir fariziejų nuolat kildavo nesusipratimai.
Kas svarbiausia žmogui?
Kiekvienas žmogus turi savo prioritetų, vertybių ir tikslų sistemą. Tai, ką laikome svarbiausiu, formuoja mūsų charakterį, sprendimus ir gyvenimo būdą. Žmogui, pirmiausia rūpi jo pragyvenimo poreikiai. Kiekvienas žmogus siekia pavalgyti, apsirengti, turėti gyvenamą plotą (namus, butą) ir t.t. Toliau eina kiti, ne tokie baziniai, tačiau pagrindiniai kiekvieno žmogaus troškimai (jei tai leidžia sąlygos ir priemonės), pavyzdžiui: noras keliauti, pamatyti kuo daugiau šalių, patirti įvairių ir malonių įspūdžių, padaryti kuo daugiau darbų ir pasiekti kuo daugiau rezultatų. Žvelgiant giliau, šalia šių, atrodytų paprastų ir eilinių poreikių bei troškimų, slepiasi ir ambicingesnės svajonės, pavyzdžiui: troškimas būti mėgstamam ir pripažintam kitų žmonių, turėti kuo daugiau pinigų ir turto, daryti įtaką kuo didesniam skaičiui žmonių, pasiekti įspūdingų rezultatų, atlikti daug gerų darbų, būti giriamam, pripažįstamam, o galiausiai, ir šlovinamam žmonių (paprastai tai vadinama tapimu savo laikotarpio „ikona“).
O kas svarbiausia religingam žmogui?
Vis dėlto, religingas žmogus gali paprieštarauti, kad jam nėra svarbūs aukščiau minėti poreikiai arba, bent jau, jis nesiekia jų ir neįdeda visų gyvenimo pastangų į šiuos bazinius poreikius. Priešingai, religingas žmogus siekia visai kitų dalykų. Iš pirmo žvilgsnio, religingo žmogaus prioritetai gali atrodyti tokie teisingi ir dieviški. Religingas žmogus gali pasakyti, kad jam svarbiausia ne materialūs dalykai, bet Biblijos skaitymas, malda, bažnyčios lankymas, tarnavimas, geri darbai ar dešimtinė. Bet ar šie dalykai yra Dievo prioritetai?
Kas svarbiausia Dievui?
Skaitant Senąjį Testamentą kartais gali atrodyti, kad Dievui svarbiausia Įstatymo laikymasis, ritualai ir išorinis žmogaus elgesys. Tačiau Senajame Testamente Dievas save apreiškia tik iš dalies. Įstatymas buvo duotas Izraeliui ne tam, kad žmogus per išorines taisykles pažintų Dievo širdį, bet tam, kad pažintų savo nuodėmingumą ir suprastų, jog jam reikia Gelbėtojo.
Todėl Įstatymo laikymasis pats savaime nepakeičia žmogaus širdies. Jis gali apriboti žmogaus elgesį ir suvaržyti nuodėmingus troškimus, tačiau nepadaro žmogaus vidaus kitokio. Tikroji žmogaus problema yra jo širdis.
Pilną ir tikslų Dievo paveikslą mums apreiškia Jėzus Kristus. Jis yra Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas. Jėzus pats pasakė: „Kas matė mane, matė Tėvą.“ Todėl, jei norime suprasti, kas svarbiausia Dievui, turime žvelgti į Jėzų – į Jo gyvenimą, Jo pasirinkimus, Jo žodžius ir Jo santykį su žmogumi.
Jėzus parodė, kad Dievui svarbiausia yra žmogaus širdis – jo mintys, jausmai, sprendimai ir motyvai. Būtent žmogaus viduje Dievas trokšta apsigyventi ir turėti artimą bendrystę su juo. Todėl Jėzus kviečia mus ne siekti išorinių rezultatų, bet atverti Jam savo gyvenimą: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“
Kartais ir šiandien krikščioniui svarbiausiu dalyku gali tapti prabudimas, stebuklai, patepimas, didelės konferencijos, tarnavimas, didelė bendruomenė ar įspūdingi rezultatai. Tačiau tarp visų šių dalykų gali būti pamirštas pats svarbiausias – Tėvo ir Jo Sūnaus pažinimas.
Kai mūsų prioritetai nesutampa su Dievo prioritetais, pradedame nesuprasti Jėzaus. Jo pasirinkimai atrodo keisti, Jo elgesys – neprognozuojamas, o Jo žodžiai kartais nuvilia mūsų lūkesčius. Mes norime didybės, rezultatų ir pripažinimo, o Jis dažnai kviečia į tylų, paprastą ir kasdienį gyvenimą su Juo.
Keistas Jėzus, kuris nepranašauja, kada baigsis karas Ukrainoje ar kas laimės rinkimus JAV, bet kalba apie tai, kaip susitaikyti šeimoje. Keistas Jėzus, kuris ne visada kalba apie didžiulį prabudimą, bet padeda mums kasdienybėje. Jis gydo ir tyliai pasitraukia, vengdamas reklamos. Jis kviečia ne siekti būti didingu Dievo įrankiu žmonių akyse, bet rasti laiko vakarieniauti su Juo.
Galbūt todėl kartais taip sunku su Juo susikalbėti. Mes ieškome didingų dalykų, o Jis ieško mūsų širdies. Mes norime rezultatų, o Jis nori santykio. Mes norime būti pastebėti, o Jis kviečia į slaptą bendravimą su Juo.
Kai mūsų dvasinės ausys pradeda klausytis Jo tame pačiame lygmenyje, kuriame kalba Jo lūpos, tada pradedame suprasti, koks nuostabus ir artimas draugas Jis yra. Tikras pokalbis su Viešpačiu vyksta ne per mūsų norą primesti Jam savo prioritetus, bet per gebėjimą pažinti Jo širdį. Tada pradedame atpažinti Šventosios Dvasios vedimą ir vis labiau trokštame ne tik kažką padaryti dėl Dievo, bet tiesiog būti su Juo.
