Kartą vienas Įstatymo mokytojas paklausė Jėzų, koks yra didžiausias įsakymas Įstatyme. Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–39).
Jėzus prieš savo kančią Vakarienbutyje nuplovęs mokiniams kojas ragino juos gyventi meilėje: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Jėzus taip pat priminė, ko reikalauja tikra meilė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).
Dievo žodis kviečia mus pamąstyti, kaip mes vykdome šį meilės įsakymą. Tikra Dievo ir artimo meilė nėra tik graži emocija, bet, Jėzaus žodžiais tariant, Dievo žodžio laikymasis. Tas Dievo žodis buvo apreikštas. Kai Mozė vedė izraelitus iš Egipto nelaisvės, ant Sinajaus kalno gavo įsakymus, aiškiai nurodančius, ko Dievas nori iš laisvo žmogaus. Šiuos įsakymus mes, tikintieji, gerai žinome – tai Dekalogas; jį išmokome dar savo vaikystėje, kai buvome ruošiami gyvenimui Dievo įsakymų šviesoje. Tačiau viena yra žinoti Dekalogo įsakymus, kita – jų laikytis savo kasdieniame gyvenime.
Pasaulis nuolat mus verčia laikytis jo įstatymų, kurie dažnai kertasi su Dievo įsakymais, ir mums reikia rinktis, ko klausysime. Pasaulis verčia labiau už viską vertinti pinigus, kūniškus malonumus ir save laikyti vos ne dievu. Tuo tarpu Dievo žodis ragina: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16).
Meilė meilei nelygu. Jeigu mes laikomės Dievo įsakymų, saugodamiesi sunkiai nusikalsti prieš Dievą ir artimą, tuomet mes esame ant žemiausio meilės įstatymo laiptelio. Jei budime, kad net lengvai nesulaužytume Dievo įsakymų, tuomet mes žengiame laipteliu aukštyn. Tobuliausiai meilės įsakymą vykdome tuomet, kai ne tik saugomės nuodėmių, bet vadovaujamės taisykle tobulai eiti Dievo ir artimo meilės keliu. Šiuo keliu einančius vadiname šventaisiais. Kai kuriuos iš jų Bažnyčia kanonizuoja – oficialiai paskelbia šventaisiais.
Pasaulis nuolat mus verčia laikytis jo įstatymų, kurie dažnai kertasi su Dievo įsakymais, ir mums reikia rinktis, ko klausysime.
Pati aukščiausia meilės pakopa yra kankinystė dėl Dievo ir artimo meilės. 1941 m. buvo suimtas ir išvežtas į Osvencimo koncentracijos stovyklą pranciškonų vienuolis Maksimilijonas Kolbė. Kai vienas kalinys pabėgo iš koncentracijos stovyklos, buvo parinkti dešimt žmonių, kurie turėjo mirti vietoj pabėgėlio. Vienas iš mirtininkų prašė pasigailėti, nes laisvėje turėjo didelę šeimą. Maksimilijonas Kolbė pasisiūlė, kad jam būtų leista pakeisti pasmerktąjį. Kalėjimo viršininkui sutikus Maksimilijonas Kolbė 1941 m. rugpjūčio 14 d. žuvo bado kameroje kartu su devyniais kaliniais. 1982 metais popiežius šv. Jonas Paulius II paskelbė jį šventuoju. Ta proga popiežius kalbėjo: „Osvencimo stovykloje, kuri buvo pastatyta tam, kad sugriautų tikėjimą – tikėjimą į Dievą ir tikėjimą žmogumi, tam, kad iš pašaknų būtų sunaikinta ne tik meilė, bet ir žmogiškumas, šis žmogus meilės ir tikėjimo dėka pasiekė pergalę.“
Bažnyčia yra kanonizavusi daugybę kankinių – vien pirmaisiais krikščionybės metais Romos imperijoje kankiniais mirė milijonai krikščionių. Jie dėl savo tikėjimo ir meilės Dievui buvo nukankinti – ryžosi geriau mirti, bet likti ištikimi Dievui. Tepadeda Dievas ir mums kuo tobuliau eiti meilės keliu.
