„Norisi tikėti, kad stačiatikių bendruomenė pirmiausia yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir tik tada tikintieji“, – trečiadienį žurnalistams sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Tik pamačius šiuos šalies vadovo žodžius, norėtųsi priešingo dalyko: kad Lietuvos stačiatikiai pirmiausia būtų geri krikščionys ir būtent todėl atsakingi, sąžiningi, savo valstybei ištikimi piliečiai. Skirtumas tarp šių dviejų lūkesčių nėra vien žodžių tvarkos klausimas, bet atskleidžia iš esmės skirtingą požiūrį į tikėjimą ir žmogų.
Gaila, tačiau prezidento žodžiai išduoda pamatinio krikščionybės supratimo stoką. Tam nereikia sudėtingų teologijos studijų, o pakanka suvokti, kad tikėjimas krikščioniui nėra laisvalaikio pomėgis ar papildomas įrašas jo tapatybių sąraše. Kristaus mokinystė aprėpia visą gyvenimą, persmelkia pasirinkimus, santykius, darbus ir pareigas. Jos negalima mandagiai pastumti į antrą vietą, kai valstybė pareikalauja pirmosios.
Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams primena, kad mūsų, krikščionių, tėvynė yra danguje (Fil 3, 20). Šie žodžiai nėra raginimas nusigręžti nuo Lietuvos, paniekinti jos laisvę ar abejingai stebėti jos likimą. Jie nustato perspektyvą: jokia žemiška valstybė nėra galutinis žmogaus horizontas. Krikščionis priklauso Dievui, todėl net ir brangiausia žemiškoji tėvynė negali užimti Jo vietos. Amžinybė suteikia laikiniesiems dalykams prasmę, bet neleidžia jų sudievinti.
Tokia perspektyva nušviečia ir tautybę. Laiške galatams Paulius skelbia, kad Kristuje nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo: visi esame viena (Gal 3, 28). Tai nepanaikina mūsų kalbos, kilmės, kultūros ar istorijos. Tačiau neleidžia jų paversti stabais. Lietuvis ar rusas, tėvas ar motina, rašytojas ar statybininkas, politikas ar dvasininkas pirmiausia yra pašauktas būti Kristaus mokiniu. Visos kitos tapatybės turi būti vertinamos šio pašaukimo šviesoje.
Būtent todėl tikėjimas gali būti tvirtas pilietinės atsakomybės pamatas. Pirmajame laiške Timotiejui raginama melstis už valdovus ir visus vyresnybėje esančius žmones, kad galėtume ramiai ir taikingai, pamaldžiai ir garbingai gyventi (1 Tim 2, 1–2). Laiške romiečiams kalbama apie klusnumą valdžiai. Taigi krikščioniui rūpi bendrasis gėris, visuomenės taika, teisingumas ir valstybės gerovė. Jo malda už Lietuvą nėra formalus lojalumo gestas, bet kyla iš atsakomybės už žmones, su kuriais dalijamasi žemiškąja kelione.
Tokio tikėjimo ir derėtų linkėti Lietuvos stačiatikiams. Kad jų šventovėse skambėtų nuoširdi malda už Lietuvą, jos žmones, prezidentą ir visus, kuriems patikėta rūpintis šalies saugumu. Kad jie trokštų čia gyventi taikiai, laisvai garbinti Dievą, auginti vaikus ir kurti bendrą ateitį. Tai būtų daug prasmingesnis lūkestis negu reikalavimas tikėjimą surikiuoti paskui pilietybę. Valstybei naudinga sąžinė, kurios negalima nupirkti ar palenkti baime.
Lietuvis ar rusas, tėvas ar motina, rašytojas ar statybininkas, politikas ar dvasininkas pirmiausia yra pašauktas būti Kristaus mokiniu. Visos kitos tapatybės turi būti vertinamos šio pašaukimo šviesoje.
Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas besivadinantis krikščioniu savaime yra geras pilietis. Religiniais žodžiais galima dangstyti imperines užmačias, pateisinti smurtą, laiminti svetimos žemės grobimą. Tačiau tokiais atvejais problema yra neištikimybė Evangelijai. Kai Kristaus vardas pajungiamas valdovo ambicijoms, išduodama pati krikščionybė. Atsakas į šią išdavystę turėtų būti reikalavimas rimtai priimti savo tikėjimą ir pagal jį vertinti politinių bei religinių autoritetų veiksmus.
Čia atsiveria ir klusnumo riba. Apaštalų darbų žodžiai, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių, saugo žmogų nuo valdžios sudievinimo. Nei patriarchas, nei prezidentas, nei kitas žemiškas vadovas negali reikalauti to, kas prieštarauja Evangelijai. Kristus yra aukščiau Putino, aukščiau Nausėdos, aukščiau tautinių ambicijų ir politinių sistemų. Tokia hierarchija negriauna atsakingo pilietiškumo, o apsaugo jį nuo aklo paklusnumo, kai sąžinės vietą užima įsakymas.
Prezidentas pagrįstai gali iš visų savo bendrapiliečių tikėtis lojalumo Lietuvai. Tačiau toks lojalumas nėra žmogaus vidinio gyvenimo hierarchijos nustatymas. Valstybė turi vertinti piliečių veiksmus, jų pagarbą įstatymams ir kitų žmonių teisėms, o tikėjimo gelmę palikti sąžinės ir Dievo santykio erdvei.
Todėl prezidento ištarta formulė bet kuriam sąmoningam krikščioniui kelia nuostabą. Šioje ištaroje tikėjimui tarsi paliekamas puošmenos vaidmuo: tikėkite, tačiau pirmiausia atitikite valstybės nustatytą tapatybės tvarką. Krikščioniui ši tvarka negali būti priimtina. Jis tarnauja savo šaliai, myli jos žmones ir prisiima pareigas, tačiau savo sąžinės neatiduoda jokiai žemiškai institucijai. Valstybės vadovui derėtų šią laisvę suprasti ir gerbti, nes joje glūdi atsakingo žmogaus orumas.
Į savo tikėjimo brolius stačiatikius norisi žvelgti su viltimi, kad jie yra tikri Kristaus sekėjai, gebantys atskirti Evangelijos balsą nuo valdovų propagandos. Kad gražusis krikščionio vardas, apie kurį primena apaštalas Jokūbas (Jok 2, 7), jiems reikštų kasdienį įsipareigojimą tiesai. Esame dangaus karalystės piliečiai, o čia tik keleiviai ir praeiviai, atsakingi už žemę, kuria keliaujame.
