Vyskupo Motiejaus Valančiaus, kurio metus minime, pradėtas tautos blaivinimo darbas atgijo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Kunigai ir tikintieji rengė pamaldas, davė blaivybės pažadus, rinko parašus ir reikalavo riboti alkoholio gamybą bei prekybą. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ liudijimai atskleidžia, kad ši veikla buvo glaudžiai susijusi su tikėjimo gynimu ir tautos dvasinio atgimimo viltimi.
Vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius blaivybės klausimais parašė 17 ganytojiškų laiškų, vadinamųjų gromatų. Jo autoritetas ir pastangos išliko atskaitos tašku tiems, kurie po daugiau kaip šimtmečio matė alkoholio niokojamas šeimas ir ieškojo būdų padėti tautai.
Sovietmečiu, ypač XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais, blaivybės klausimas skambėjo pamoksluose, tikinčiųjų kreipimuose ir pogrindžio spaudoje. „Kronika“ fiksavo tiek konkrečius pasiryžimus, tiek valdžios trukdymus, tiek pačios Bažnyčios viduje kilusias diskusijas.
Tikinčiųjų prašymas ganytojams
1977 m. rugsėjį Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams buvo išsiųstas katalikų kreipimasis, kurį paskelbė „Kronika“. Jame aprašytas plintantis girtavimas, yrančios šeimos, nelaimės keliuose ir alkoholį vartojantys nepilnamečiai. Laiško autoriai nevengė kalbėti ir apie dalies kunigų elgesį.
„Mūsų kunigai visų pirma turi būti blaivumo pavyzdžiais“, – rašė tikintieji. Jie prašė pamokslų apie blaivybę ir tautos atgimimą, ragino atsisakyti išgertuvių klebonijose, o kunigų gyvenime matyti tą patį ryžtą, kurį kadaise rodė vyskupas Valančius.
Kreipimasis baigėsi tiesiu prašymu: „Mes tikimės, kad Jūs šio rašto nesunaikinsite ir neužmesite kanceliarijos stalčiuose, bet savo darbais ir konkrečiomis priemonėmis atsakysite į jį. Tuo parodysite, kad Jums rūpi lietuvių tautos likimas.“
Blaivybės siekis telkė ir maldininkus. 1977 m. rugpjūčio 21 d. Eucharistijos bičiulių žygio dalyviai ėjo į Šiluvą, prašydami Lietuvai blaivumo, dorumo ir tikėjimo dvasios. „Kronikoje“ paskelbtas kvietimas „Prikelkime Lietuvą!“ ragino per gavėnią nevartoti alkoholio, melstis Rožinį ir priimti šv. Komuniją tautos dvasinio atgimimo intencija. Prisidėti buvo kviečiami ir kitų tikėjimų žmonės bei netikintieji, kuriems rūpėjo Lietuvos ateitis.
Nuo raginimų iki asmeninių pažadų
Telšių vyskupijos kunigai kreipimesi į savo ganytoją ryžosi patys nevartoti alkoholinių gėrimų ir skatinti kitus jų atsisakyti. Tarp pasirašiusiųjų buvo Jonas Kauneckas, kan. Kazimieras Gaščiūnas ir kiti dvasininkai.
1979 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijos raginime kunigams aiškiai pasakyta: „Tautos blaivinimą pradėkime nuo savęs! Negerkime alkoholinių gėrimų patys ir nevaišinkime jais kitų.“ Kunigai kviesti blaivybę ugdyti per advento ir gavėnios rekolekcijas, pamoksluose, klausykloje, laidotuvėse ir kitomis progomis.
Tais pačiais metais Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas pasiūlė 1980-uosius Lietuvoje ir išeivijoje paskelbti Blaivybės metais. Kreipimąsi pasirašė kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis. Jie pabrėžė, kad Lietuva kenčia ir dėl išorinės laisvės stokos, ir dėl masiškai plintančio girtavimo.
1980 m. vasario 21 d. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje melstis už tautos blaivumą susirinko minia tikinčiųjų ir apie 60 kunigų. Daugelis dalyvių davė blaivybės ar abstinencijos pažadus.
Tų pačių metų liepos 9 d. Žemaičių Kalvarijoje šv. Mišias koncelebravo 95 kunigai. Telšių vyskupijos valdytojas kun. Antanas Vaičius kvietė atsisakyti alkoholio arba bent laikytis saiko. Blaivybės pažadus davė kunigai ir pasauliečiai, o dalyviams išdalyta 4100 atminimo paveikslėlių. „Kronika“ taip pat pastebėjo, kad daugelyje Lietuvos vietų nyko paprotys laidotuvių dalyvius vaišinti alkoholiu.
Valdžiai neįtikusi blaivybė
Tikintieji kreipėsi ir į sovietų valdžią. 1980 m. Lietuvos katalikai siuntė pareiškimus, reikalaudami bent perpus sumažinti alkoholio gamybą, plėsti nealkoholinių gėrimų pasirinkimą, riboti svaigalų pardavimo laiką ir leisti įkurti blaivybės draugiją. Vien Prienuose po tokiu pareiškimu pasirašė 2885, Šakiuose – 1881, Miroslave – 1141 žmogus.
Tačiau savarankiškoms blaivybės iniciatyvoms buvo trukdoma. Po 1982 m. kovo 11 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje surengtų pamaldų už blaivybę klebonas kun. Juozas Tunaitis turėjo vykdomajam komitetui raštu aiškintis, kodėl be leidimo įvyko toks „renginys“.
„Kronika“ aprašė ir Panų kalno niokojimą: buvo išvežtas kryžiaus pamatas su užrašu „Viešpatie, gelbėk Lietuvą nuo alkoholio!“ 1987 m. susitikime su respublikos vadovais paklausus, kodėl prie bažnyčių negalima steigti blaivybės brolijų, atsakyta, kad tai esą suskaldytų blaivybės darbą.
Pogrindžio leidinys nevengė kritikuoti ir dvasininkų pasyvumo. Jame aprašyti pamokslai, kuriuose nepritarta svaigalų pardavimo ribojimams ar organizuotoms blaivybės iniciatyvoms, teigiant, kad pakaktų dažniau priimti sakramentus. „Kronikos“ autoriai tokį požiūrį laikė žmonių entuziazmo slopinimu.
Tūkstančiai mažųjų valančiukų
Kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus pamokslai apie blaivybę pateko net į jų kaltinamąją medžiagą. Šiluvoje kun. A. Svarinskas kvietė nelaukti vieno autoriteto, kuris viską pakeistų, ir patiems tęsti vyskupo Valančiaus darbą.
„Mes turime tūkstančius valančiukų, ir jūs visi, čia susirinkę, esate tie mažieji valančiukai, todėl privalote blaivybės ir abstinencijos sąjūdį nešti į mūsų tautą“, – sakė jis. Atlaidų dalyviams kunigas siūlė bent mėnesį atsisakyti alkoholio ir šį pasiryžimą skirti Marijai.
Rengiantis Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui, blaivybės klausimą vėl kėlė įvairių vyskupijų kunigai. Jie prašė bent kartą per metus parapijose ir vyskupijose rengti blaivybės dienas, skatinti dvasininkų ir pasauliečių abstinenciją. Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigai ragino rengti pamaldas, atnaujinti pažadus, laidotuves ir šeimos šventes švęsti be svaigalų.
1988 m. lapkričio 12 d. Vilniuje, minint vyskupo Valančiaus blaivybės akcijos 130-metį, įsikūrė Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis. Prie uždarų Katedros durų kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai, kunigai ir tikintieji meldėsi už blaivią Lietuvą. Pažadai atsisakyti alkoholio bei rūkymo buvo skiriami ir Lietuvos atgimimui, jos laisvės bei nepriklausomybės siekiui.
Šie liudijimai primena, kad tautos blaivinimas buvo suvokiamas kaip Bažnyčios tarnystė žmogui ir Lietuvai. Valančiaus darbą tęsė tie, kurie patys davė pažadus, telkė kitus ir nepabūgo už savo veiklą atsakyti sovietų valdžiai.
Istorinių liudijimų šaltiniai: „LKB kronika“, Nr. 31; „LKB kronika“, Nr. 37; „LKB kronika“, Nr. 45; „LKB kronika“, Nr. 53; „LKB kronika“, Nr. 64; „LKB kronika“, Nr. 81
