Kol María Elena Rocha (Marija Elena Roča) su draugėmis Karakase lankė su Venesuelos šventaisiais susijusias vietas, jos namus La Gvairoje sugriovė žemės drebėjimas. Po griuvėsiais žuvo jos vyras ir abu sūnūs. Jaunesnysis, 22 metų Enrique (Enrikė), dar buvo gyvas, kai motina grįžo namo, ir paskutines gyvenimo valandas praleido girdėdamas jos balsą. Po tragedijos likusi viena María Elena sako ne praradusi tikėjimą, o priešingai – jį sustiprinusi.
Birželio 24 d., Venesueloje minint valstybinę šventę, María Elena su dviem draugėmis nusprendė leistis į piligriminę kelionę ir aplankyti vietas, susijusias su pirmaisiais Venesuelos šventaisiais – šv. Carmen Rendiles (Karmen Rendiles) ir šv. José Gregorio Hernándezu (Chosė Gregorijumi Ernandesu).
Maždaug valandą trukusi vingiuota kelionė iš La Gvairos į sostinę dėl piligriminės kelionės tikslo jai neprailgo. María Elena su šeima gyveno La Gvairoje esančiame daugiabutyje „Caribbean Golf I“. Namuose tą dieną liko jos vyras Wilsonas (Vilsonas) ir sūnūs – 25 metų Ricardo (Rikardas) bei 22 metų Enrique.
Karakase diena klostėsi įprastai. María Elena su draugėmis aplankė „Colegio Belén“, kur ilsisi Motinos Carmen palaikai, vėliau nuvyko į José Gregorio Hernándezo namą-muziejų, o piligriminę kelionę baigė Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Kandelarijos parapijoje, kur taip pat ilsisi „vargšų gydytoju“ vadinamo šventojo palaikai.
18.04 val. María Elena su draugėmis stovėjo eilėje nusipirkti ledų. Tamsiai pilki debesys virš Karakaso pranašavo artėjančią audrą, tačiau griausmas atsklido ne iš dangaus, o iš žemės. Staiga žemė ėmė smarkiai drebėti, kilo panika, tačiau trims moterims pavyko ištrūkti iš prekybos centro.
Netrukus sutriko elektros tiekimas, dingo interneto ir telefono ryšys. Tik po dviejų valandų jos galėjo pasiimti automobilį ir leistis atgal į La Gvairą. Šį kartą kelionė, kuri paprastai trukdavo apie valandą, atrodė begalinė.
EWTN News Español María Elena pasakojo, kad La Gvairoje išvystas vaizdas priminė siaubo filmą. Iki pat vėlyvos nakties tamsą sklaidė tik gaisrai, ištisi pastatai buvo sugriuvę, žmonės desperatiškai ieškojo artimųjų po griuvėsiais, o kiti tuo metu plėšikavo. Aplink aidėjo riksmai, raudos ir verksmas.
Kelias namo buvo sunkus ne tik dėl apgadintų kelių, bet ir dėl visur matomo sunaikinimo. Kiekvienas įveiktas metras ir kiekvienas skausmo vaizdas silpnino María Elenos viltį vėl pamatyti savo šeimą. Paskutinę kelio dalį iki namų ji galėjo įveikti tik pėsčiomis.
Buvo beveik vidurnaktis, kai moteris išvydo, kad vietoje daugiabučio „Caribbean Golf I“ liko milžiniška griuvėsių krūva. 49 metų María Elena pasakojo, kad, nepaisydama tragedijos, tuo metu jautė nepaaiškinamą vidinę ramybę.
Netrukus jai buvo pranešta, kad vienas iš sūnų yra gyvas, tačiau įstrigęs po griuvėsiais. María Elena sunkiai prasibrovė iki tos vietos ir pamatė jaunesnįjį sūnų Enrique. Jis buvo sunkiai sužeistas, tačiau vis dar galėjo kalbėtis su motina.
Pirmosios valandos po žemės drebėjimo La Gvairoje buvo chaotiškos. Gelbėtojams teko dirbti rankomis, nes trūko įrangos, reikalingos greitai gelbėjimo operacijai. Enrique visą naktį prašė motinos jo nepalikti. „Nesijaudink, sūnau, aš niekada tavęs nepaliksiu vieno“, – atsakė María Elena.
Atėjo rytas, paskui – popietė. Įstrigęs po griuvėsiais ir kentėdamas stiprų skausmą Enrique daugiau nebegalėjo ištverti. María Elena visą laiką buvo šalia ir išgirdo paskutinį sūnaus atodūsį. „Jis laukė, kol būsiu šalia, kad galėtų išleisti paskutinį atodūsį“, – sakė ji.
Enrique mirė po griuvėsiais. Per nelaimę taip pat žuvo jo tėvas ir vyresnysis brolis Ricardo. Tik po kelių dienų gelbėtojams pavyko ištraukti jų kūnus, o María Elena galėjo savo artimuosius krikščioniškai palaidoti.
„Mano tikėjimas sustiprėjo“, – sakė ji. Tačiau moteris neslepia, kad gyvenimas po tragedijos buvo kupinas skausmo, priekaištų ir net pykčio Dievui. Likusi viena ji ne kartą ieškojo atsakymo, kodėl turėjo išgyventi.
„Aš kovojau su Dievu. Buvau kupina įniršio. Klausiau: „Kodėl mane čia palikai? Ar aš tokia bloga, kad turiu čia pasilikti?“ Tačiau visą savo kančią paaukojau Dievui už jų sielų pašventinimą“, – pasakojo María Elena.
Didžiausias jos prieglobstis liko tikėjimas. Dabar ji reguliariai dalyvauja maldos grupėje vienoje Karakaso parapijoje ir sako, kad tai jai labai padeda. Ji taip pat stengiasi gauti atlaidus ir skirti juos už savo vyrą bei sūnus, išlikti linksma ir leisti kitiems „matyti Dievą manyje“.
„Nepaisant didžiulės netekties, nepraradau humoro jausmo. Tai buvo vienas iš dalykų, kurių prašiau Dievo, kai mirė mano sūnus Enrique. Su didžiuliu skausmu priėmiau jo mirtį ir patikėjau jį Dievui, tačiau meldžiau, kad Jis neatimtų iš manęs džiaugsmo, nes visada buvau mūsų namų džiaugsmo šaltinis. Taip sakydavo mano vaikai ir vyras“, – prisiminė ji.
„Nepaisant didžiulės netekties, nepraradau humoro jausmo. Tai buvo vienas iš dalykų, kurių prašiau Dievo, kai mirė mano sūnus Enrique. Su didžiuliu skausmu priėmiau jo mirtį ir patikėjau jį Dievui, tačiau meldžiau, kad Jis neatimtų iš manęs džiaugsmo“, – kalbėjo moteris.
María Elena sako norinti, kad jos vyras ir vaikai ja didžiuotųsi. „Žinau, kad jei aš būsiu laiminga, jie taip pat bus laimingi. Laimė yra pasirinkimas, o aš nusprendžiau savo laimę patikėti Dievui, nes Jis nori, kad visi būtume laimingi“, – kalbėjo ji.
Spalio 24 d. sukako keturi mėnesiai nuo tos tragiškos dienos. Per kelias akimirkas žuvo daugiau kaip 6 tūkst. Venesuelos gyventojų, tūkstančiai buvo sužeisti, o daugelis žmonių tebėra dingę be žinios.
„Nepaisant visko, dėkoju Dievui, kad tą akimirką galėjau pasikalbėti su savo jaunesniuoju sūnumi. Esu dėkinga Dievui už gyvenimą“, – sakė María Elena ir, nepraradusi humoro, pridūrė: „Nors ir prašau Jo greitai mane pasiimti.“
„Prašau, kad galėčiau greitai įvykdyti savo misiją ir eiti į dangų, nes dabar labiausiai to ilgiuosi. Ir anksčiau nebijojau mirties, nes toks yra mūsų likimas – mirti, kad gyventume, o aš noriu gyventi su Dievu“, – kalbėjo ji.
María Elena prisipažino dar nežinanti, kaip klostysis jos gyvenimas, tačiau sako visiškai atsidavusi tam, ką jai numatys Apvaizda.
Bažnyčia moko, kad Dievas nenori kančios dėl pačios kančios ir nėra tiesioginė jos priežastis. Klausimas, kaip Dievas gali leisti blogį pats nebūdamas jo šaltinis, yra gilus, tačiau net ir teologinis paaiškinimas nepanaikina konkrečios netekties skausmo.
Katalikai tiki, kad Dievas gali išvesti gėrį net iš blogio. Tačiau tai nereiškia, kad nekaltų žmonių mirtis tampa gėriu ar kad tragedijos gali būti pateisinamos. Kančia gali įgyti prasmę, kai išgyvenama vienybėje su Kristumi.
Po Venesuelą sukrėtusių žemės drebėjimų patirtas skausmas pažadino solidarumą ir tarpusavio atsakomybę, taip pat paskatino visuomenę svarstyti, ką būtų galima keisti. Tuo įsitikinusi ir María Elena.
Po Venesuelą sukrėtusių žemės drebėjimų patirtas skausmas pažadino solidarumą ir tarpusavio atsakomybę, taip pat paskatino visuomenę svarstyti, ką būtų galima keisti. Tuo įsitikinusi ir María Elena.
„Mes kenčiame jau daugelį metų. Tiesiog pabandykite ir pamatysite: kai patikite tą kančią Kristui, visus mažus dalykus, kuriuos išgyvename, tas pykčio ir pasipiktinimo akimirkas, ir paaukojate juos Jėzui už kitą žmogų, pamatysite, kaip ateina palaiminimai“, – sakė ji.
María Elena taip pat ragino dėkoti Dievui už viską. „Neįtikėtina: kai dėkoji Dievui ir už blogus, ir už gerus dalykus, ateina palaiminimai. Nesakau, kad problemų daugiau nekils – ir pati dar turiu daug ką išgyventi, tačiau kai esame su Dievu, mūsų naštos tampa lengvesnės“, – dalijosi ji.
„Aš nesu viena, nes turiu Dievą. Turiu Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri visada buvo su manimi, ir jaučiau jos artumą. O kas geriau už ją gali žinoti, koks yra toks skausmas?“ – sakė María Elena.
