Eidamas 95-uosius metus mirė krepšinio treneris Vladas Garastas, trečiadienį skelbia nacionalinis transliuotojas LRT.
Žinią apie netektį LRT patvirtino asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas.
V. Garastas gimė 1932 metų vasario 8 dieną Linkuvoje, 1959 metais baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, dirbo Biržų rajono Sporto komiteto pirmininku, Biržų vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriumi, treneriu.
Jo treniruojama Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda SSRS čempionatuose 1985–1987 metais tris kartus laimėjo aukso medalius.
1989–1991 m. – SSRS vyrų rinktinės vyr. treneris.
1992–1997 metais V. Garastas ėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas. Jo treniruojama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1995 metais tapo Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja ir du kartus olimpinių žaidynių – 1992 metais Barselonos ir 1996 metais Atlantos – bronzos medalininke.
2003 – 2011 metais V. Garastas ėjo Lietuvos krepšinio federacijos prezidento pareigas.
Už nuopelnus olimpiniam judėjimui jam įteiktas olimpinis Garbės ženklas, o už nuopelnus Lietuvos sportui jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 ir 1 laipsnio ordinais.
2002 m. sausio 24 d. jam suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas
Šalies vadovai pareiškė užuojautą dėl V. Garasto mirties
Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje rašoma, kad V. Garasto vardas „neatsiejamas ne tik nuo didžiausių Lietuvos krepšinio pergalių, jis yra ir mūsų tautos stiprybės simbolis“.
„Trenerio V. Garasto vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ buvo daugiau nei tik nuostabi krepšinio komanda. Tais okupacijos metais „Žalgirio“ pergalės vienijo Lietuvos žmones, skatino jų tautinį pasididžiavimą, laisvės troškimą, brandino nacionalinę savimonę. Kiekviena V. Garasto vadovaujamų lietuvių pergalė prieš sovietų armijos klubą būdavo ir moralinė Lietuvos pergalė, stiprino tautos pasitikėjimą savo jėgomis, artino politines išsivadavimo pergales“, – teigė prezidentas.
Šalies vadovas pažymėjo, kad V. Garasto dėka ne tik pasiektos istorinės Lietuvos krepšinio pergalės, „iki ir po nepriklausomybės atkūrimo. V. Garasto lyderystė, atsidavimas, pedagogo išmintis ir gebėjimas įkvėpti augino ne tik talentingus sportininkus, bet ir tikrus Lietuvos patriotus“.
G. Nausėdos teigimu, V. Garasto gyvenimas ir darbai „paliko gilų pėdsaką Lietuvos sporto istorijoje ir Lietuvos žmonių širdyse“.
Prezidentas reiškia užuojautą velionio artimiesiems, V. Garasto auklėtiniams ir bendražygiams, visai Lietuvos krepšinio ir sporto bendruomenei.
„Kartu su legendiniu treneriu išeina dalis mūsų krepšinio istorijos, tačiau V. Garasto palikimas, lietuviams jo įkvėpta pergalinga dvasia – krepšinio aikštelėje ir už jos ribų – gyvuos amžinai“, – sakė G. Nausėda.
Pasak ministrės pirmininkės Ingos Ruginienės, V. Garastas bus prisimenamas kaip vienas iš Lietuvos krepšinio tėvų ir didžiųjų pergalių architektų, į krepšinį atvedęs ir iki ryškiausių žvaigždžių pakylėjęs garsiausius šalies talentus.
„Su šio legendinio trenerio vardu visuomet bus asocijuojamos Kauno „Žalgirio“ pergalės, anuomet dar nelaisvai Lietuvai reiškusios kur kas daugiau nei tik sportą, o vėliau ir Lietuvos rinktinės sugrįžimas į pasaulio krepšinio elitą – virš garbingiausių pakylų vėl kylanti trispalvė, jaudinusi milijonus širdžių“, – sakė I. Ruginienė Vyriausybės išplatintame pranešime.
„Reiškiu nuoširdžią užuojautą Vlado Garasto artimiesiems, jo bendražygiams ir auklėtiniams bei visai Lietuvos krepšinio bendruomenei“, – pažymėjo premjerė.
Užuojautą pareiškęs Seimo pirmininkas Juozas Olekas krepšinio trenerį vadina viena ryškiausių šalies sporto asmenybių. Pasak politiko, jis reikšmingai prisidėjo prie šalies krepšinio istorijos ir visuomenės telkimo.
„Vladas Garastas priklausė tai kartai žmonių, kurie padėjo Lietuvos krepšinį paversti ne tik sportu, bet ir svarbia mūsų valstybės tapatybės dalimi. Jis buvo išskirtinė asmenybė, savo darbu, talentu ir atsidavimu ugdžiusi ne tik sportininkus, bet ir visą Lietuvos krepšinio kultūrą“, – sako Seimo vadovas.
„Mes jį pradėjome vadinti tėvu” – liudija auklėtiniai
Mirus krepšinio treneriui Vladui Garastui, auklėtiniai jį prisimena kaip jungiantį, rūpestingą specialistą, tarp Kauno „Žalgirio“ krepšininkų vadintą tėvu, kuris per šios komandos kovas Sovietų Sąjungoje įkūnijo lietuvybės siekį.
„Jis visą laiką degdavo energija ir visą laiką atsakydavo į bet kurį klausimą, kurį tu užduodi. Atmintis jo buvo turbūt geresnė negu mūsų visų kartu, jis daugiau apie mus žinojo negu mes patys. Galėdavo prisiminti kiekvieną momentą, kurį darėme“, – BNS trečiadienį sakė buvęs krepšininkas Valdemaras Chomičius.
„Nuo pat pirmų dienų, kai susipažinome, pirmoje eilėje jis buvo žmogus, po to treneris. Jis sugebėjo sujungti visus žaidėjus, kurie buvo tuo metu „Žalgiryje“, ir tą pagrindą praktiškai išlaikėme daugelį metų“, – kalbėjo jis.
Pasak buvusio žalgiriečio, V. Garastas leido atsiskleisti kiekvieno žaidėjo stipriosioms pusėms, palaikydavo ir pamokydavo auklėtinius.
„Žinote, kai praleidi daugiau laiko su juo negu su tėvais namuose, galima buvo jį vadinti ir tėčiu“, – sakė V. Chomičius.
V. Garasto darbo „Žalgiryje“ pradžią kitas buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša prisimena kaip gero, linksmo būdo šeimininko atėjimą prie stalo. Pasak S. Jovaišos, treneris sugebėjo rasti raktą į kiekvieno žaidėjo širdį.
„Ne veltui mes jį pradėjome vadinti tėvu ir vadinome taip per visą mūsų bendravimo laikotarpį. Aišku, jis buvo už mūsų vyriausią žaidėją turbūt apie 20 metų vyresnis, tai savaime suprantamas toks palyginimas. Svarbiausia, jo bendravimo būdas, kaip geroje šeimoje, gero tėvo prisidėjimas prie kiekvieno auklėtinio gyvenimo kelio“, – sakė S. Jovaiša.
Jis prisimena, kad specialistas į „Žalgirį“ po šio nesėkmingo sezono atėjo iš Biržų, kur ugdė gerus krepšininkus, dėl to laikė save vykusiu treneriu.
„Jis išdrįso perimti komandos vairą ir atėjo tam, kad Kauno „Žalgiris“ pakiltų iš pelenų ir labai skambiai keliautų per visą Tarybų Sąjungą, savo treniravimo laikotarpiu iškovodamas nemažai pergalių“, – nurodė S. Jovaiša.
„Su mūsų pergalėmis atėjo lietuvybė“
„Yra žmonių, sakančių, kad prie Sabonio bet koks treneris galėjo būti ir pasiekimai būtų panašūs. Bet aš tai iš karto galiu paneigti, nes jo atėjimas, pirmas sezonas „Žalgiryje“ ir pirmieji iš karto sidabro medaliai, kurių seniai neregėjo Lietuva, buvo ir be Sabonio, ir be Kurtinaičio“, – pažymėjo S. Jovaiša.
Jis įsitikinęs, kad žaidėjų tikėjimas galint rungtyniauti aukščiausiu lygiu ir pasiekti gerų rezultatų, komandos prikėlimas buvo V. Garasto nuopelnas.
„Mes visi jautėme, apie ką galvojame. Ir V. Garastas visiškai solidariai išreikšdavo savo nusistatymą, kaip reikia kovoti su Maskvos CSKA ir ką tai reiškia Lietuvai. Ši graži potekstė vyravo visą laiką, kai mes superfinaluose žaisdavome su ta galinga komanda“, – sakė S. Jovaiša.
Panašiai V. Garasto nuopelnus vertina V. Chomičius, pažymėjęs, kad treneris sukūrė komandą, kuri kaip lygi kovojo su visomis Sovietų Sąjungos ekipomis.
„Daug kartų buvome prizininkai, daug kartų buvome čempionai. Man atrodo, su mūsų pergalėmis atėjo ta lietuvybė, manau, V. Garastas buvo vienas iš pagrindinių komandos narių, kuris visa tai labai jautė ir propagavo“, – kalbėjo V. Chomičius.
„Visą laiką pirmyn, už pergalę, žinome, už ką žaidžiame, esame žalgiriečiai. Būdavo pastoviai. Kai žaisdavome už Lietuvą, tai visą laiką už Lietuvą. Būna skirtingų varžybų, skirtingi pasiruošimai ir skirtingos motyvacijos, bet praktiškai visą laiką paskutinis žodis būdavo jo“, – sakė buvęs žalgirietis.
Į audringas žalgiriečių šventes po pergalių, pasak V. Chomičiaus, V. Garastas žiūrėdavo tolerantiškai.
„Sakydavo, jeigu negalite švęsti, tada yra pieno kombinatas ir galite naudoti pieną. Mes labai juokdavomės ir suprasdavome, apie ką eina kalba. Būna švenčių, būna ir liūdnų momentų – svarbu, kad viskas būtų daroma laiku“, – kalbėjo buvęs krepšininkas.
Anot S. Jovaišos, treneris suprato, kad po laimėjimo galima gražiai atšvęsti.
„Dažnai ir pats prisidėdavo, kuo mes labai džiaugdavomės. Kažkokio muštro ypatingo jis nebuvo įvedęs, tiesiog patardavo elgtis protingai, atsargiai. Švęsti tai švęsti, bet viskam yra ribos“, – sakė V. Garasto auklėtinis.
