Su skausmu stebiu situaciją dėl Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų, todėl jaučiu pareigą būti kartu.
Ne kartą ten lankiausi, koplytėlėje aukojau šv. Mišias, laiminau dar belaukiančius ir jau ant rankų laikančius savo stebuklą tėvelius. Džiugu buvo matyti šypsenas, dėkingumą jų veiduose. Prisimindavau Šv. Rašto žodžius, jog kančia ir vargai užmirštami, kai gimsta pasauliui žmogus.
Kalbu būtuoju laiku. Nors nesinori. Viena vertus, iš tiesų glumina ir gąsdina situacija, kai lyg ir pripažįstama, jog demografinę krizę reikia spręsti, nes niekas neabejoja jos grėsme, kita vertus dar labiau ji gilinama. Gilinama, nes žmogus pakeičiamas nuostolio ir naudos santykiu. Taip sakant, žmogus esi tiek, kiek atitinki skaičius.
Ir dar daugiau – čia baigiasi gyvybės gynimas, didingai skambėjęs ten, kur patogu – sakyklose. Kai reikia kalbėti – tylime, o kai norisi nerti į gelmę apsiribojama iškilmingais ditirambais ir daugybe žodžių. Tuo tarpu liudijimo valandą galvos atsiduria smėlyje. Tačiau ar galima bijoti Evangelijos, ar galima ją skelbti tik kai yra patogu?
Tai klausimai daug didesniems už mane. Pagal pareigas. Net ir Bažnyčioje. Klausimai, į kuriuos atsakymus mūsų istorija, be abejo, žino. Tačiau ar pasimokė? Tylinti Bažnyčia gal ir yra patogi. Tačiau netekusi Evangelijos – žinios, Gerosios Naujienos…
Kažkiek provokuoju. Taip, nes skauda. Provokuoju, nes tikiu pavasariu ir noriu jo. Vertybine prasme. Vertybinio atgimimo.
Viena vertus, iš tiesų glumina ir gąsdina situacija, kai lyg ir pripažįstama, jog demografinę krizę reikia spręsti, nes niekas neabejoja jos grėsme, kita vertus dar labiau ji gilinama.
O kol kas. Man atrodo, mūsų sinodiškumas čia sustojo. Gal taip patogiau. Ką tai galėtų reikšti? Klausimas, kuris reikalauja įsigilinimo. Ko gero, mes patiriame labai subtilią kovą. Apsipratome, kad kovoti reikia tik su buldozeriniu ateizmu. Tačiau, man atrodo, šiandien susiduriame su daug pavojingesne ir subtilesne forma – perkelsim patirtį. Bet ne vertybes. Užkelsim žmogų ant konvejerio. Matysim skaičiukus. Žmogus bus. Tačiau tapęs priemone, palenkta tarnauti finansiniams mechanizmams. O apie Kristų, krikščioniškas vertybes nėra nė kalbos. Juk viskas ir taip aišku.
Visgi ar tai situacija be išeities? Vis dar tikiu, kad ne. Vis dar tikiu, kad mums visiems reikia sinodiškumo. Ne kaip teorijos, bet kaip bendrakeleivystės, kada nemaitinsime vieni kitų iš anksto suplanuotomis ir suformuluotomis manipuliatyviomis sąvokomis, bet įsiklausysime. Ir rasim vietą bei būdus, kada žmogus galės ateiti į šį pasaulį žmogumi, o ne sraigteliu.
Taip, tai yra kova. Taip, horizontas atrodo grėsmingas. Tačiau juk ir Dovydas, eidamas kovoti prieš Galijotą, matė prieš save grėsmingai nusiteikusių daugybę ir nieko gero nežadantį horizontą. Ir Jėzus, atrodo, į žemę krito tik kaip kviečio grūdas. Bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius.
Kovokime! Nenuleiskime rankų! Atrodysime kaip Dovydas prieš Galijotą, tačiau eikime! Meldžiuosi ir dėkoju visiems už paprastą netylėjimą ir nenuleistas rankas!
