Popiežius pažymi, kad tarp pašaukimų, į kuriuos Dievas kviečia vyrus ir moteris, santuoka yra vienas „kilniausių ir aukščiausių“.
Tai jis teigė praėjusių metų spalį, minint šventųjų sutuoktinių Louis ir Zelie Martin (Luji ir Zelė Martenų), šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvų, kanonizacijos 10-ąsias metines. Todėl imtasi iniciatyvos spręsti tiek santuokos krizes, tiek augančią jaunimo baimę tuoktis ir kurti šeimą.
Leonas XIV artimiausią spalį Romoje sušaukė visų pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkus, siekdamas rasti atsaką į klausimą, kurį laiko esminiu ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei.
Rengiantis šiam susitikimui, Vatikanas praėjusį antradienį surengė studijų dieną tema „Santuokos sakramentas, tikėjimas ir munus docendi (tai yra Bažnyčios pareiga mokyti ir skelbti Dievo Žodį, – red. past.)“.
Iniciatyva, kurią organizavo Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija, subūrė apie 75 dalyvius – Romos kurijos atstovus, rektorius, dėstytojus, sutuoktinius ir seminarijų ugdytojus, kurie aptarė šiandieninius šeimos pastoracijos ir būsimų kunigų rengimo iššūkius.
Buvo svarstoma, kaip parengti ganytojus, gebančius lydėti jaunimą, sužadėtinius ir sutuoktinius, kad jie išgyventų krikščionišką santuoką kaip autentišką tikėjimo patirtį sekuliarizuotos kultūros kontekste. Į šį klausimą atsakė keli pranešėjai, tarp jų Popiežiškojo Saleziečių universiteto rektorius kunigas Andrea Bozzolo (Andrėja Bocola).
Kalbėdamas ACI Prensa, italų kunigas, dėstęs Santuokos teologiją Popiežiškajame Jono Pauliaus II institute, pabrėžė būtinybę rengti kunigus, gebančius lydėti jaunimą ir padėti jiems išgyventi krikščionišką santuoką ne kaip „formalumą ar socialinį ritualą“, bet kaip tikrą tikėjimo patirtį.
Pasak jo, daugelyje šiuolaikinės visuomenės sluoksnių santuoka nebelaikoma lemiamu žingsniu kuriant šeimą. „Daugeliui porų santuoka šiandien atrodo mažiau lemiamas žingsnis kuriant šeimą“, – teigė jis.
Šiame kontekste gyvenimas kartu prieš santuoką vis dažniau suvokiamas kaip išbandymo etapas. Daugeliui jaunų žmonių santykių tvirtumas, išbandytas kasdienybėje, tampa sąlyga svarstyti santuoką, pripažino jis.
Rektorius pažymėjo, kad ši mąstysena skatina plačiai paplitusį reiškinį – porų gyvenimą kartu prieš santuoką. Skirtingai nei anksčiau, kai tokios sąjungos buvo laikomos ideologine alternatyva santuokai, šiandien jos „dažniausiai suvokiamos kaip parengiamasis kelias“. „Šiuolaikinėje, vis labiau nestabilioje visuomenėje toks ryšys dažnai tampa pirmąja šeimos patirtimi, kuri laikui bėgant gali peraugti į stabilesnį ryšį.“
„Gyvenimas kartu daugeliu atvejų nesiekia atmesti santuokos, bet veikiau patikrinti jos gyvybingumą“, – pažymėjo jis, pridurdamas, kad net ir išsiskyrimų gausėjimas atspindi tokį santykio suvokimą.
Nekaltinti, bet ir nenuvertinti
Ekspertas ragina „nekaltinti“ jaunimo, kuris po gyvenimo kartu nusprendžia tuoktis, tačiau taip pat „nenuvertinti šio etapo“, nes „tai nėra tinkamas kelias“ link santuokos.
Jis taip pat kviečia Bažnyčią atsisakyti stereotipų, kurie meilę pristato kaip „tik jausmą“. „Meilė turi ontologinę vertę – ne vien psichologinę – todėl santuoka yra ypatinga vieta, kurioje atsiskleidžia biblinis Dievo veidas“, – pabrėžė jis.
Šiame kontekste kunigas Bozzolo akcentuoja būtinybę taip rengti kunigus, kad jie padėtų iš naujo atrasti lemiamą santuokos kaip viešo ir sakramentinio akto reikšmę. „Viešas ir religinis sutikimo išreiškimas“, – teigė jis, šiandien dažnai nebelaikomas esminiu ryšio stabilumo veiksniu, o tai yra „pirmo lygmens pastoracinis iššūkis“.
Santuoka – ne „socialinis formalumas“
Todėl, pasak Bozzolo, būtina rengti kunigus taip, kad jie gebėtų lydėti jaunimą tikėjimo kelyje, pristatydami krikščionišką santuoką ne kaip „paprastą socialinį formalumą“.
Tai reiškia padėti sutuoktiniams „atpažinti Dievo buvimą ir veikimą konkrečioje jų santykių istorijoje“. Toks lydėjimas reikalauja ugdymo požiūrio, gebančio sujungti biblinę išmintį, teologinį mąstymą, šiuolaikinių kultūrinių reiškinių supratimą ir atidų šeimų patirties klausymąsi.
Konkrečiai jis pabrėžė, kad viena šiuolaikinių porų problemų yra santykio absoliutinimas, kai iš sutuoktinio tikimasi to, ko jis negali suteikti. „Negalime visos savo laimės perkelti sutuoktiniui, nes tai neišvengiamai nuvils. Tam turime Jėzų – tikrąjį Mesiją“, – aiškino Bozzolo.
Pasak jo, tik tinkamai suprantamas tikėjimas leidžia gyventi santuoką brandžiai, realistiškai ir laisvai, nepadarant kito žmogaus galutiniu gyvenimo prasmės šaltiniu.
Galiausiai jis pabrėžė, kad seminarijose būtina kurti ugdymo programas, kurios apimtų visas šias dimensijas ir rengtų kunigus autentiškai vykdyti santuokos pastoraciją, įsišaknijusią realiame gyvenime, o ne vien teorijoje.
Paskutinį kartą popiežius sušaukė visų pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkus 2019 metų vasarį, kai Pranciškus juos subūrė spręsti seksualinio išnaudojimo krizės Bažnyčioje – susitikimas pakeitė pasaulinį problemos suvokimą ir padėjo numatyti ilgalaikę strategiją.
