Alžyras – Popiežiaus Leono XIV vizitas Alžyre laikomas svarbiu žingsniu stiprinant krikščionių ir musulmonų dialogą bei liudijant skirtingų religijų sugyvenimo galimybę, teigia Alžyro arkivyskupas kardinolas Jeanas-Paulis Vesco (Žanas Polis Veskas) OP, kaip pasakoja italų laikraštis „Avvenire“.
Pasak jo, Alžyre Bažnyčia kasdien patiria tarpreliginio dialogo tikrovę. „Sakyčiau, kad čia patiriame kasdienio gyvenimo dialogą. Tai ir bus pagrindinė Leono XIV kelionės ašis“, – sakė kardinolas. Jis pabrėžė, kad Bažnyčia šalyje rodo, jog „skirtingumų sugyvenimas yra realybė“, o Evangelija skelbiama gyvenimu, liudijant, kad įmanoma gyventi „kaip broliai ir seserys su tais, kurie išpažįsta kitą tikėjimą“.
Kardinolas taip pat atmetė požiūrį, kad religija yra pagrindinė šiuolaikinių karų priežastis. „Karų priežastis slypi ne tikėjimų skirtumuose“, – sakė jis. Pavyzdžiu jis nurodė situaciją Palestinoje, kurią apibūdino kaip „kolonijinio pobūdžio karą, kuriuo siekiama atimti iš tautos žemę ir ją sunaikinti kaip tautą“.
Jo teigimu, konfliktai kyla iš „troškimo turėti galią ir kontroliuoti teritorijas bei žmones“, o kartais – iš vieno lyderio siekio primesti savo valią. „Pastarųjų metų įvykiai patvirtina, kad religijos nėra problemos dalis – priešingai, jos gali prisidėti prie sprendimo“, – pabrėžė kardinolas, pridurdamas, kad tam reikalingi „autentiški tikintieji, kurie neiškraipo Dievo veido“.
„Pastarųjų metų įvykiai patvirtina, kad religijos nėra problemos dalis – priešingai, jos gali prisidėti prie sprendimo“, – pabrėžė kardinolas, pridurdamas, kad tam reikalingi „autentiški tikintieji, kurie neiškraipo Dievo veido“.
Kalbėdamas apie popiežiaus vizito reikšmę, arkivyskupas išskyrė ir šv. Augustino vaidmenį. Jį kardinolas pavadino „tiltu“, jungiančiu skirtingas kultūras ir epochas. Pasak jo, šv. Augustinas primena, kad ankstyvoji Bažnyčia buvo ir Šiaurės Afrikos Bažnyčia, o regionas buvo „teologinės minties centras“. Jis taip pat pažymėjo, kad Augustino asmenybė išlieka svarbi ir musulmoniškoje visuomenėje, o šiandien Alžyre vyksta „savotiškas Augustino atradimas iš naujo“.
Kardinolas Vesco atkreipė dėmesį ir į Vakaruose vyraujančią musulmonų baimę. „Todėl, kad jų nepažįstame“, – sakė jis. Pasak jo, baimė skatina žmones užsisklęsti ir gintis, o tai dažnai perauga į puolimą. „Kai tik išnyksta mus nuo kito skiriančios sienos, bet kokia priešiškumo forma išnyksta. Draugystė ir brolybė yra tikrieji vaistai nuo artimo baimės“, – pabrėžė kardinolas.
Kalbėdamas apie migraciją, jis apibūdino Alžyrą kaip šalį, kuri vienu metu yra tranzito, imigracijos ir emigracijos erdvė.
„Kiekvieną kartą sutikdamas migrantus – jaunas gyvybes, palaužtas sunkių sąlygų – galvoju, kad susiduriame su didžiule nuodėme“, – sakė jis. Kardinolas kėlė klausimą, kas trukdo žmonėms įgyvendinti savo svajones gimtinėje, pabrėždamas, kad šios šalys turi didžiulį potencialą. „Migracijos problema yra ne tik priėmimo stoka, bet pirmiausia priežastys, verčiančios žmones viską palikti“, – teigė jis, nurodydamas, kad šios priežastys dažniausiai yra politinės.
Kardinolas taip pat kritikavo Afrikos ekonominį išnaudojimą. Jo teigimu, žemynas susiduria su „nauju kolonializmu“, nes jį išnaudoja ne tik Vakarų, bet ir Azijos valstybės. Pasak jo, Vakarai nepadėjo Afrikos šalims pasiekti būtinos pažangos, todėl jos tampa priklausomos nuo kitų globalių veikėjų.
Prisimindamas Tibhirino vienuolių ir vyskupo Pierre’o Claverie kankinystę, kardinolas sakė, kad „devyniolika palaimintųjų (…) liudija Bažnyčią, kuri liko ištikima žmonėms“, nepaisydama pavojų. Jis taip pat pabrėžė, kad smurtas tuo metu daugiausia palietė musulmonus.
Kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčios padėtį Alžyre, kur katalikai sudaro mažumą, kardinolas teigė: „Esame ne tylos, bet susitikimo Bažnyčia.“ Jis pabrėžė, kad Bažnyčia siekia tarnauti visai visuomenei ir būti ženklu, o ne gausa, nors pripažino, kad „nėra lengva būti ir krikščioniu, ir alžyriečiu“, ypač dėl visuomenėje nepalankiai vertinamų atsivertimų.
Vertindamas popiežiaus Leono XIV pontifikatą, kardinolas teigė, kad tai „taikos popiežius“, kuris „derina pasitikėjimą ir drąsą“ ir laikui bėgant tampa vis ryžtingesnis.
Kalbėdamas apie popiežiaus Pranciškaus palikimą, jis aiškino, kad šis „sukrėtė nusistovėjusią tvarką“ ir suteikė savo įpėdiniui galimybę ramiai peržiūrėti Bažnyčios prioritetus. Kardinolo teigimu, vienas svarbiausių ateities iššūkių yra didesnis moterų vaidmuo Bažnyčioje.
