Organizacijos „Christian Solidarity Worldwide“ (CSW) vadovas Scotas Boweris (Skotas Baueris) pasakoja apie kelionę į Kolumbiją, kur susitiko su religinio smurto ir persekiojimo paliestomis krikščionių bendruomenėmis.
Pastarųjų dienų neįprastai smarkus lietus privertė mane džiaugtis brezentiniu tentu, dengusiu mūsų seno visureigio galą. Slidžiu purvo keliu sunkiai kopėme aukštyn, o tentas saugojo ne tik nuo lietaus, bet ir nuo partizanų grupuočių žvilgsnių.
Kelionė per Kaukos regiono kalvas truko kelias valandas, kol pasiekėme tikslą – nedidelę gyvenvietę su vieno aukšto betoninių blokelių bažnyčia. Mus pasitiko šunys ir vaikai, džiaugsmingai rodydami svetingumą ir ragindami skirti laiko žaidimams. Tuo metu vyrai stovėjo gurkšnodami saldžią kavą, o moterys ruošė maistą prie didžiulio puodo, kunkuliuojančio virš atviros ugnies.
Bažnyčioje buvo sustatytos eilės plastikinių kėdžių, o lietus toliau barbeno į metalinį stogą. Nedidelė organizacijos CSW komanda atvyko į Kolumbiją pristatyti knygos „Perseguidos mas no Destruidos“ („Persekiojami, bet nesunaikinti“), parengtos pagal Nasa čiabuvių evangelikų bažnyčios tikinčiųjų liudijimus.
Iš pradžių buvo planuota, kad bažnyčios ir bendruomenių lyderiai prisijungs prie mūsų Bogotoje, kur parlamente turėjo vykti viešas knygos pristatymas, skirtas atkreipti šalies dėmesį į čiabuvių religinių mažumų persekiojimą. Tačiau vėliau peržiūrėjus rizikos vertinimą planai buvo pakeisti.
Buvo nuspręsta, kad kai kuriems šių istorijų pasakotojams viešas liudijimas gali kelti realų pavojų gyvybei, ypač artėjant visuotiniams rinkimams. Todėl nuspręsta: jei šiems lyderiams per pavojinga vykti į Bogotą, mes patys keliausime į Kauką ir susitiksime su jais ten.
Buvo nuspręsta, kad kai kuriems šių istorijų pasakotojams viešas liudijimas gali kelti realų pavojų gyvybei, ypač artėjant visuotiniams rinkimams. T
Taip ir atsitiko – klausėmės pasakojimų apie persekiojimą. Drąsios šeimos viena po kitos dalijosi savo istorijomis: apie grasinimus, smurtą, areštus, mušimus ir žmogžudystes, kurias teko patirti per pastaruosius du dešimtmečius.
Daugeliui pats pasakojimas apie savo patirtį, ypač užsieniečiams, atvykusiems į jų bendruomenę, buvo itin reikšmingas.
„Esame dėkingi, nes ištesėjote savo pažadą. Dabar turime savo knygą. Daugeliui tai gali neatrodyti svarbu, tačiau mums tai didelis žingsnis pirmyn“, – sakė vienas bendruomenės narys.
Deja, šios istorijos toli gražu nėra pavieniai atvejai. Ideologinių motyvų vedamų partizanų grupuočių ir daugybės ginkluotų nusikalstamų gaujų vykdomas smurtas pasiekė lygį, kokio šalis nebuvo mačiusi du dešimtmečius.
Santa Martoje – šiaurinio Magdalenos departamento sostinėje – susitikome su čiabuvių kogių krikščionių lyderiu Juanu Carlosu (Chuanu Karlosu). Jis pasakojo, kad iki praėjusių metų regione veikiančios ginkluotos nusikalstamos grupuotės čiabuvių bendruomenių neliesdavo, tačiau dabar jos reikalauja atiduoti pusę pajamų iš jų žemių.
Pasak jo, smurtas palietė ne tik nedidelę krikščionių kogių bendruomenę. Ginkluotos grupuotės taip pat išniekino ir sunaikino šventas vietas, susijusias su tradicine čiabuvių religija.
Smurto augimas neapsiriboja vien atokiomis čiabuvių teritorijomis. Santa Martos mieste Rodianas ir jo žmona stovėjo šalia savo bažnyčios ir namų griuvėsių. Pastatas buvo sudegintas vietinės ginkluotos grupuotės po to, kai grupuotės lyderis per pamaldas išgirdo Rodianą cituojant Bibliją ir įsakė sunaikinti bažnyčią. Visa tai įvyko mažiau nei už kilometro nuo judraus turistinio šio Karibų jūros pakrantės miesto centro.
Pastatas buvo sudegintas vietinės ginkluotos grupuotės po to, kai grupuotės lyderis per pamaldas išgirdo Rodianą cituojant Bibliją ir įsakė sunaikinti bažnyčią.
Prieš išvykdami iš Magdalenos norėjome aplankyti savo draugę pastorę Karen, kurios vyras Ivanas praėjusiais metais buvo nušautas už tai, kad atsisakė leisti sukarintoms grupuotėms naudotis jų bažnyčia narkotikams ir ginklams laikyti.
Karen paklausė, ar galėtume apsilankyti jos namuose ir praleisti laiką su šeima. Anksčiau ji pati atvykdavo į miestą trumpam atokvėpiui su vaikais, tačiau šįkart mums pasirodė svarbu priimti jos kvietimą.
Vienas iš CSW principų – solidarizuotis su žmonėmis, kenčiančiais neteisybę dėl savo religijos ar įsitikinimų. Todėl kvietimas atvykti į Magdalenos „Bananų zoną“, kur teritoriją kontroliuoja ginkluotos grupuotės, mums buvo privilegija parodyti solidarumą su kenčiančiaisiais. „Negaliu patikėti, kad atvykote. Čia taip pavojinga“, – mums atvykus sakė Karen.
Ji pasakojo, kad neseniai per susišaudymą buvo nužudyti keli vyrai. Mes sėdėjome jos namo verandoje, žaidėme su vaikais, valgėme keptus bananus ir grožėjomės papūga, gyvenančia medyje šalia jų namo. Visa tai atrodė visiškai įprasta.
Ir iš tiesų tai tapo kasdienybe. Vaikai eina į mokyklą, Karen rūpinasi motina, kuriai pasireiškė demencijos požymiai, berniukai žaidžia futbolą. Visa tai vyksta aplinkoje, kur smurtas tapo norma ir skausmo šaltiniu Karen gyvenime.
Mažiau nei už 50 metrų nuo vietos, kur sėdėjome, medžių pridengtoje vietoje buvo nušautas Ivanas. Policija atsisakė atvykti į nusikaltimo vietą, nes pareigūnai bijojo.
Ivano žudikai iki šiol laisvėje. Nebaudžiamumo mastas šiame regione sunkiai suvokiamas, o tokie religiniai lyderiai kaip Karen, Ivanas, Rodianas, Chuanas Karlosas ir Nasa evangelikų bendruomenės nariai dažnai lieka be realios teisinės apsaugos.
2023 metais Kolumbijos valdžia panaikino specialias apsaugos priemones religiniams lyderiams, todėl jie tapo dar labiau pažeidžiami augančio smurto akivaizdoje. Šios apsaugos priemonės turi būti atkurtos.
Šioje gražioje ir svetingoje šalyje religiniams lyderiams būtina apsauga, o CSW reiškia solidarumą su jais ir ragina valdžios institucijas imtis veiksmų.
