Jėzus buvo nukryžiuotas, bet, kaip teigia Šventasis Raštas, trečią dieną išaušo Velykos – Kristaus iš mirties tamsos Prisikėlimo triumfas.
Kartą, šv. Velykų išvakarėse, likus vieneriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimo dienos, su mokytojų grupe, lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintų miestelį, kurio ruože vyko dėl Lietuvos išlikimo sprendžiama kova su lenkų kariuomene.
Miestelio kapinėse, aplankę mūsų žuvusių karių kapus, norėjome susitikti su jau mums kiek žinomu buvusiu sovietinių lagerių kaliniu, Norilsko kalinių sukilimo dalyviu, filosofu, poetu, rašytoju bei Šventojo Rašto vertėju kunigu Česlovu Kavaliausku. Nei mieste esančioje Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, nei klebonijoje jo neradome.
Vietos klebonas nurodė privataus žmogaus gyvenamąjį namą, kuriame gyvena parapijos altarista – nuo nuolatinių tarnystės pareigų atleistas mūsų ieškomas kunigas. Nuėjau nurodytu adresu vienas, kaip išvykos vadovas, kiti pasiliko laukti šventoriuje. Kunigo gyvenamasis kambarys priminė tikro mokslininko būsto tvarką.
Kambario šeimininkas, visai ne kunigiškos išvaizdos, apsirengęs civiliais drabužiais, parimęs sėdėjo lovoje ir kažką atidžiai, susikaupęs dirbo rašomąja mašinėle, pastatyta ant kėdės šalia lovos. Jis mane sutiko labai šiltu žvilgsniu ir su nuoširdžiu paprastumu, būdingu tik labai kilnius darbus atliekančiam kukliam, bet didelę dvasinę jėgą turinčiam žmogui. Truputį pasikalbėję ir aptarę tolimesnio pasikalbėjimo su atvykusiais mokytojais temą, kartu nuėjome į bažnyčios šventorių prie laukiančio būrio mokytojų.
Artėjančių Velykų proga kalbėjomės apie Jėzaus prisikėlimo mokslinį pagrindimą, Jėzaus Kristaus skleidžiamą meilę, jo ne „buhalteriškumą“, o žmogaus širdies nuoširdumą. Garbusis kunigas, pabrėžęs, kad Kristaus prisikėlimas yra tiesa, visų krikščionių tikėjimo pamatas, pacitavo Šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 15 skyriaus liudijančius žodžius – jei sakytumėte, kad Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, bet Kristus tikrai yra prikeltas.
Kiek vėliau dar keletą kartų teko susitikti su šiuo garbingu kunigu. Vieno susitikimo metu jis man padovanojo su savo įrašu jo paties išverstą Naująjį Testamentą.
Praėjus jau nemažai metų, šie susitikimai su Dievo siųstuoju kunigu – Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriumi Česlovu Kavaliausku, dabar jau besiilsinčiu Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, – yra visada gyvi mano atmintyje. Daugeliui žmonių turėtų būti gyvi ir ne kartą skelbti jo žodžiai, nusakantys Velykų dienos turinį bei prasmę – tai didžioji Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų fakto šventė, susijusi ir su mūsų gyvenimo tąsos viltimi.
Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Tik vieni jas vadina „Pavasario švente“, „Atbundančios gamtos švente“ ar tiesiog „Velykomis“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės. Tačiau šis žodis sovietinės okupacijos metais viešai nebuvo minimas, buvo persekiojami mokiniai, dalyvavę velykinėje šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą. Už tokią padarytą „nuodėmę“ teko aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net pašalinti iš mokyklos…
Nepaisant okupacinės valdžios pastangų ištrinti iš žmonių širdžių šią šventę ir jos prasmę, Velykos vis tiek buvo švenčiamos. Pavyzdžiui, Kauno katedra, kaip ir kitos dar neuždarytos bažnyčios, negalėjo sutalpinti į rytmetines Kristaus Prisikėlimo šv. Mišias atėjusių žmonių. Būdavo pilni ir šventoriai.
Išlikę gražūs prisiminimai ir iš mano studijų laikotarpio. Švenčiant 1956 metų Velykas, buvau Vilniaus universiteto antrojo kurso lituanistinių studijų studentas. Šiame mokslo židinyje turėjome visą būrį patriotiškai nusiteikusių bendraminčių studentų. Su vienu būreliu atvykome į Kauno katedrą švęsti Kristaus Prisikėlimo rytmečio šventę. Su savo studijų draugu Adolfu Gurskiu ir kai kuriais kitais, nuėję į zakristiją, apsivilkome vadinamąsias „kamžas“ – baltą liturginį drabužį – ir aktyviai dalyvavome Prisikėlimo šv. Mišių apeigose. Varpams gaudžiant, ėjome kartu aplink šventovę triskartine procesija. Gera buvo matyti ir į šias Mišias iš Vilniaus atvykusius kai kuriuos mūsų dėstytojus, kurie, bijodami prarasti darbą, gyvenamajame mieste nedrįsdavo nueiti į bažnyčią. Atsirado su tais dėstytojais tyli abipusė pagarba.
Prisimenu mano surengtas jau lyg ir viešas Velykas, neryškiai pavadintas „Gražiausio margučio“ švente „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško 1988-ieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Dirbau tada minėto susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Vykstant sąjūdiniam vadinamajam „persitvarkymui“, įmonėje buvau jau legaliai įkūręs Lietuvių kalbos mylėtojų kuopą ir tuomet Respublikoje išgarsėjusią blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą, domėjomės savo krašto istorija, stengėmės išsaugoti savo tautos dvasinės kultūros apraiškas.
Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo numargintus velykinius margučius. Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė šv. Velykų šventės išraiška. Joje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją. „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis. Pažymėti prizais buvo ir kitų dviejų vietų laimėtojai.
didžioji Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų fakto šventė, susijusi ir su mūsų gyvenimo tąsos viltimi.
Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į susivienijimą valdančio tresto leidžiamą savaitraštį „Statybų pastoliuose“. Tačiau dar tada galios kontroliuoti į laikraštį atneštus rašinius turėjusi tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?.. Nespausdinti!“ Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas…“
Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Šventų Velykų rytmetiniu bažnyčių varpų skambesiu, tris kartus apie bažnyčią einama procesija, traukiama giesme „Linksma diena mums nušvito“, aukojamomis Mišiomis išreiškiamas Dievo Sūnaus – Kristaus – pergalės prieš mirtį džiaugsmas. Grįžus iš bažnyčios, šeimos nariai vieni kitus su gražiais linkėjimais sveikina sulaukę šventų Velykų. Prie šventinio, visą šeimą vienijančio stalo, papuošto į želmenų kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, sukalbama Kristaus prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malones, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės.
Šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas. Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir, linkint sveikatos, padalijamas. Tradiciniame margučių daužyme, kada žmogus laiko vieną kiaušinį, o kitas su kitu kiaušiniu daužia per jį, išaiškinamas stipriausio margučio savininkas, kuris gali tikėtis gausaus metų derliaus.
Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais vaisiais. Tradiciniais patiekalais būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba, kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.
Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio gavėnios pasninko. Žymus etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: „Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo.“
Velykinės tradicijos turėjo ir savo personažus. Tai „Velykų bobutė“ ir pavasario gyvybės pranašai – „Velykų kiškiai“. Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai „Velykų bobutės“ ir jos pagalbininkų „Velykų kiškių“ dovanos…
Pirmąją Velykų dieną, grįžus iš bažnyčios, visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, paskui – giminės ir kaimynai. Buvo ir „kiaušiniaujama“: atėjusysis pavaišinamas ir apdovanojamas kiaušiniu. Vykdavo ir žaidimai: po padarytą lovelį ridendavo kiaušinius. Kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Žaidėjai sutardavo ir kitaip: kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, tas ir laimėdavo. Būdavo kartais pastatomi varteliai. Laimėdavo tas, kurio nuriedėjęs loveliu kiaušinis į juos pataikydavo. Gerai, kad šiuos velykinius žaidimus stengiasi palaikyti Kauno tautinės kultūros centras ir kai kurios mokyklos.
Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą. Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo gyvos ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės ilgesį. Prisimintini išeivijoje gyvenusio žinomo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: „Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu – / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai, / Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų / Ir kaip gaudžia aleliują Kauno Katedros varpai.“
Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė – tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, tepaskatina mus geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo, prie Tikėjimo, Meilės ir Vilties tvirtumo. Tegul Kristaus prisikėlimo Šviesa aplanko mūsų namus, teikdama velykinį džiaugsmą ir palaimą. Kartu su „Gražių dainelių daug girdėjau“ autoriumi kanauninku Kazimieru Žitkumi-Vinco Stoniu džiaukimės – Velykos atėjo.
