„Kažkas negerai Danijos karalystėje“, – sakoma Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“. Kažkas negerai Lietuvoje, galėtume pasakyti žvelgdami į mūsų viešąją erdvę, visuomenės gyvenimą, politinį lauką. Šią frazę tenka kartoti dažnai, ypač kai susiduriame su reiškiniais, liudijančiais, kad iš tikrųjų negerai „karalystėje”, kurioje daugybėje vietų stovi kreivi veidrodžiai. Jie pavojingi tuo, kad juose matome savo pačių ir kitų iškreiptus atvaizdus.
Tai tenka prisiminti žvelgiant į kunigo Roberto Grigo ujimą socialiniuose tinkluose. Jis pasiekė tokį mastą, kad kunigą siūloma net pakarti, kaip tai daro signataras Audrius Butkevičius.
Galėtume teigti, kad savo pasisakymais kunigas pats išprovokavo dalies internautų ir visuomenės veikėjų įtūžį, kad jis to nusipelnė, nes per daug kišosi į politinius klausimus, ko dvasininkui tarsi nederėtų daryti.
Tačiau pažvelkime į šį klausimą iš kitos perspektyvos. Ką kunigas skelbia tokio, kas neatitinka Katalikų Bažnyčios mokymo? Norisi priminti, kad Katalikų Bažnyčios doktrina pasisako už taikų bet kokio karinio konflikto sprendimą. Ji taip pat kalba apie branduolinio ginklo neplatinimą ir visišką jo atsisakymą. Katalikų Bažnyčia pasisako ir prieš homoseksualių asmenų santuokas. Visais šiais klausimais kunigas Grigas užima nedviprasmišką poziciją, kuri kažkodėl sukelia jo moralinį persekiojimą viešojoje, taip pat ir socialinių tinklų, erdvėje.
Visas paradoksalumas pasireiškia tuo, kad Grigas jau buvo disidentas sovietinėje visuomenėje. Jis stojo prieš visą sovietinio mentaliteto mašineriją dar būdamas jaunas – ne vien tuo, kad pasirinko kunigystės kelią, bet ir tuomet, kai atsisakė duoti sovietinio kario priesaiką. Tai buvo gilus sąžinės veiksmas: jis atsisakė prisiekti kariuomenei ir paimti ginklą tos šalies ginkluotosiose pajėgose, kuri okupavo jo tėvynę.
Dabar kunigas viešai reikalauja, kad būtų sustabdytas kruvinas konfliktas Ukrainoje, kad nebūtų keičiama Lietuvos Konstitucija ir šeimos samprata įstatymuose. Tai tampa pretekstu jam priklijuoti pačias šlykščiausias etiketes. Negi Lietuva ketvirtajame nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetyje pateko į tokią situaciją, kad žmogus, išreiškiantis Katalikų Bažnyčios doktriną, gali būti visaip persekiojamas ir niekinamas?
Dar įdomiau, kad „egzekucijos“ jam reikalauja žmogus, kuris taip pat prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, – signataras, buvęs krašto apsaugos ministras.
Negi Lietuva ketvirtajame nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetyje pateko į tokią situaciją, kad žmogus, išreiškiantis Katalikų Bažnyčios doktriną, gali būti visaip persekiojamas ir niekinamas?
Tačiau pažvelgę atidžiau pamatysime, kad šis susidūrimas tarp Grigo ir Butkevičiaus yra ir simbolinis. Grigas yra idealizmo, troškimo, kad ši visuomenė būtų skaidresnė ir joje vyrautų krikščioniškos vertybės, simbolis. Tos vertybės ir idealai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sunkiai pasiekiami. Tačiau sutikime: kokia bebūtų bendruomenė, ji turi puoselėti idealus, turėti siekiamybę. Joje turi būti matomi tikslai, kurie pranoksta vien duoną ir žaidimus.
Tuo metu Butkevičius yra simbolis tų žmonių, kurie, atėję devyniasdešimtaisiais ir gavę valdžią, prie jos patogiai šildėsi. Būtent dėl tokių žmonių mūsų visuomenėje griuvo idealizmas. Prisiminkime, kad Butkevičiui teko būti įsipainiojusiam į korupcijos skandalą. Kitaip tariant, prie nepriklausomybės laužų jis šildė ne tiktai savo sielą, bet ir rūpinosi kasdiene gerove.
Deja, bet kunigas Grigas, nėra išimtis nepakantumo kitaminčiams atmosferoje. Jo situacija dar kartą atspindi tai, kad kažkas negerai „Lietuvos karalystėje“. Jis įsirikiuoja į eilę disidentų, kurie nepriklausomoje Lietuvoje buvo niekinami ir žeminami.
Prisiminkime, kad šviesaus atminimo monsinjoras Alfonsas Svarinskas nepriklausomoje Lietuvoje taip pat buvo laikomas reakcionieriumi. Kai Katedros aikštėje jis meldėsi rožinį už homoseksualių asmenų atsivertimą, šie jam rodė nuogus užpakalius ir susilaukė tik simbolinės baudos. Viešojoje erdvėje dėl savo pažiūrų Svarinskas susilaukdavo patyčių ir pašaipų.
Ne tik jis, bet, pavyzdžiui, ir Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė, kurią viešosios erdvės veikėjai, tokie kaip Paulius Gritėnas, yra vadinę „patvorine“ ir abejoję, ar ji verta gauti Laisvės premiją.
Čia ir atsiveria skaudžiausias paradoksas: žmonės, kurie buvo disidentai sovietinėje visuomenėje, tampa disidentais ir šiuolaikinėje Lietuvoje, kurios laisvę patys gynė. Pasikeitė santvarka, tačiau jų ištikimybė sąžinei vėl darosi nepatogi. Kadaise iš jų reikalauta nusilenkti oficialiai ideologijai, šiandien tikimasi prisitaikymo prie vyraujančios nuomonės, o nesutikusieji sulaukia patyčių, etikečių ir viešo pasmerkimo.
Žinoma, tai nėra sovietinės represijos, tačiau pats noras nutildyti kitaminčius verčia klausti: kiek išmokome laisvę gerbti tuomet, kai ja naudojasi mums nepritariantis žmogus?
Laisvės premiją yra gavęs ir kunigas Grigas. Šie žmonės buvo tikrosios laisvės šaukliai. Laisvės, kurios, deja, mums ir toliau stinga.
