Į Telšių kunigų seminarijos propedeutinį kursą šiemet susirinko devyni jauni vyrai iš skirtingų Lietuvos vyskupijų. Jų gyvenimo keliai ir patirtys – labai skirtingi: vienas jau yra įgijęs istorijos magistro laipsnį, tarnavęs kariuomenėje, vargonininkavęs, kitas baigęs geografijos bakalauro studijas, dar keli anksčiau taip pat buvo vargonininkai ir yra atlikę karinę tarnybą, o kiti į Telšius atvyko tiesiai po vidurinės mokyklos. Vis dėlto visus juos sieja bendras gyvenimo klausimas – ar kunigystė yra tas kelias, kuriuo jie pašaukti eiti? Atsakymas į jį ne visada ateina iš karto, o reikalauja laiko, tylos ir drąsos pažvelgti į save.
Pirmiausia – ne būsimas kunigas, o žmogus
Šių metų grupė į Telšius susirinko iš skirtingų Lietuvos vietų, atsinešdama ne tik nevienodą gyvenimo patirtį, bet ir savitą santykį su tikėjimu, tarnyste bei ateities pasirinkimais. Telšių kunigų seminarijos propedeutinio kurso vadovas kanauninkas Vilius Viktoravičius, kalbėdamas apie naująją grupę, pirmiausia išskiria jos dydį, geografiją ir, su šypsena, vieno seminaristo ūgį – vienas iš vaikinų yra daugiau kaip dviejų metrų ūgio.
Šiemet į Telšius atvyko devyni jaunuoliai: keturi iš Vilniaus, du iš Kauno, po vieną iš Panevėžio, Šiaulių ir Telšių vyskupijų. Jų amžius – nuo 18 iki 26 metų. Grupėje šįkart nėra atstovų tik iš Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų. Tačiau geografija tėra pirmasis būdas pažvelgti į šią grupę – kur kas daugiau apie jaunuolius pasako jų iki seminarijos nueiti gyvenimo keliai.
Kiekvienas atsineša ne tik išsilavinimą ar profesinės veiklos patirtį, bet ir savo asmeninę istoriją. Kanauninkas pripažįsta žinantis, kaip jaunuoliai aiškina savo pašaukimo kelią, tačiau jų asmeninių istorijų viešinti nenorėtų. Tai yra jų asmeninis reikalas. Kiekvienam žmogui kelias į sprendimą yra savitas – vienam atsakymas ateina greitai, kitam prireikia gerokai daugiau laiko, kol gyvenimo patirtys susijungia į aiškų suvokimą.
Propedeutinis kursas – pirmasis kunigo ugdymo etapas
Kalbėdamas apie patį propedeutinį kursą, kan. Vilius Viktoravičius pabrėžia, kad jo nereikėtų suprasti kaip papildomo pasirengimo etapo prieš tikrąsias studijas. Tai yra viso kunigo formavimo dalis, numatyta Vatikano išleistose ugdymo gairėse.
Lietuvoje yra trys seminarijos, susijungusios ir pasiskirsčiusios pagal etapus. Telšiuose vyksta pirmasis – parengiamasis, arba propedeutinis kursas. Jo metu siekiama įeiti į maldos gyvenimą, susipažinti su Šventuoju Raštu, katekizmu ir įgyti pagrindus, kurie padėtų apsispręsti, ar žmogus nori eiti toliau. Antrasis etapas – filosofijos studijos Kaune, o trečiasis – teologijos studijos Vilniuje.
Tai reiškia, kad kelias į kunigystę nėra vien akademinis procesas. Jis turi savo vidinę logiką: prieš gilinantis į filosofiją ir teologiją, reikia išmokti pažvelgti į savo paties gyvenimą, tikėjimą ir motyvus. Todėl, pasak kanauninko, galima drąsiai teigti, kad propedeutiniame kurse pirmiausia ugdomas ne būsimasis teologas, o žmogus ir krikščionis.
Vertinamas visas žmogus
Įprastoje švietimo sistemoje dažniausiai svarbiausia tampa tai, ką žmogus žino ir kaip geba pademonstruoti savo žinias. Kan. Vilius Viktoravičius atkreipia dėmesį, kad akademinis ugdymas dažnai sustoja ties žinių patikrinimu. Baigęs vidurinę mokyklą žmogus turi tam tikrų žinių – arba žino, arba nežino. Kanauninkas pastebi, kad vertinant mokinio ar studento darbą, neretai net nematoma, kas jį parašė, tačiau gautas balas gali turėti didelę įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui.
Seminarijoje požiūris kitoks. Čia žvelgiama į tris vienodai svarbius ugdymo lygmenis: akademinį, dvasinį ir bendražmogišką. Ugdomi visi trys, nes būsimo kunigo gyvenime jie negali būti atskirti vienas nuo kito.
Jaunuoliai į Telšius taip pat neateina visiškai tušti. Kiekvienas atsineša savo gyvenimo patirtį, jau būna nemažai apmąstę, ko nori. Skirtingos patirtys tampa ir savotišku grupės turtu – jos suteikia bendram gyvenimui kitokio prieskonio ir padeda jauniems žmonėms geriau susivokti.
Į seminariją ateinama kunigystės link
Ar į propedeutinį kursą atvykstantis jaunuolis jau turi būti galutinai apsisprendęs tapti kunigu? Kanauninkas atsako, kad plačiąja prasme – taip. „Jei žmogus visiškai negalvoja apie kunigystę, nėra prasmės rinktis būtent šio kelio. Seminarijoje nėra aiškinamasi, ar žmogus tinkamas ekskavatorininko ar gydytojo darbui. Tačiau tai nereiškia, kad į seminariją atėjęs žmogus būtinai privalės tapti kunigu. Pasitaiko atvejų, kai kurį laiką pasimokęs jaunuolis supranta, jog tai nėra jo kelias.“
Toks sprendimas nelaikomas nesėkme. Priešingai, gebėjimas atpažinti, kad pasirinktas kelias nėra savas, taip pat yra svarbi gyvenimo patirtis. Apsisprendimas gali pasikeisti ne tik po propedeutinio kurso. Jaunuoliai gali apsispręsti pasitraukti ir vėlesniais metais – per visą septynerių metų ugdymo ir studijų laikotarpį. „Tokių atvejų yra buvę ne vienas. Pašaukimo kelias negali būti matuojamas vien tuo, ar žmogus galiausiai tampa kunigu. Kartais atsakymas į svarbiausią gyvenimo klausimą yra ne „taip“, o aiškus supratimas, kad reikia rinktis kitą kelią“, – sako V. Viktoravičius.
Pašaukimas – ne visada lengvai paaiškinamas
Kalbėdamas apie pašaukimo atpažinimą, Vilius Viktoravičius nesiekia pateikti vienos universalios formulės. Jis prisimena vieną vienuolę, nuo sovietmečio laikų aktyviai veikusią moterį, kuri anksčiau buvo akrobatė. Ji sakė, kad tikriausiai būtų buvusi labai gera mama ir labai gera žmona, tačiau pasirinko vienuolės kelią.
Būtent toks sąmoningas apsisprendimas, kai žmogus jame mato gyvenimo prasmę ir savirealizaciją, kanauninko akimis, gali būti suprantamas kaip Dievo pašaukimas. Tuo tarpu nuolatinis blaškymasis, nežinojimas, kur link eiti, gali žmogų lydėti labai ilgai. Jei žmogus nesugeba savęs atrasti, jis gali ieškoti savo vietos iki pat gyvenimo pabaigos.
Pašaukimo samprata taip pat nėra vienoda visoms vienuolinėms bendruomenėms. Pokalbio metu prisimintas girdėtas vienuolės pokalbis, kuriame buvo sakoma, kad šiuolaikinė tarnystė tapusi pernelyg lengva, kad žmonės per mažai meldžiasi ir per mažai atiduoda savęs Dievui.
Tačiau, kanauninko teigimu, viskas priklauso nuo to, kur žmogus mato savo tarnystės Dievui prasmę. Yra vienuolynų, kuriuose pagrindinė veikla yra malda ir nėra jokių išėjimų į išorę. Tačiau yra ir bendruomeniškų vienuolynų, kuriuose žmogus, palikęs šeimą ir artimuosius, ateina į kitą bendruomenę skleisti tikėjimo ir gėrio.
Kiekvienas vienuolynas turi savo charizmą. Vieni dirba su jaunimu, kiti – su seneliais, dar kiti yra pedagogai ar ligonių slaugytojai. Tad ir tarnystė gali įgyti labai skirtingas formas.
Mokytis tylos šiandien nėra paprasta
Šiuolaikinis žmogus gyvena triukšmingoje aplinkoje. Informacijos srautas, socialiniai tinklai, telefonai ir nuolatinis skubėjimas palieka nedaug erdvės pabūti vienam su savo mintimis. Todėl seminarijoje tylos mokomasi sąmoningai.
Kan. Vilius Viktoravičius pripažįsta, kad pabūti tyloje yra labai sudėtinga, ypač, kai kalbama ne apie išorinę, bet apie vidinę tylą.
Seminarijoje tam skirtas vakarinis tylos laikas. Nuo nustatytos valandos atsisakoma telefonų ir kompiuterių, nebesiruošiama paskaitoms, nestudijuojama. Lieka dvasinė literatūra, malda ir miegas.
Atrodytų, tokia taisyklė paprasta, tačiau praktikoje jos laikytis nėra lengva. Kanauninkas neslepia, kad atsispirti norui pasiimti telefoną labai sunku.
Tylos ir atsitraukimo patirtį seminaristai išbando ne vien kasdienėje rutinoje. Prieš kelias dienas jie buvo išėję į trijų dienų žygį. Jis buvo nelengvas ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Vaikinai telefonų su savimi nesinešė, o jei juos turėjo, įrenginiai buvo naudojami skrydžio režimu – tik kaip laikrodis ir fotoaparatas.
Pirmąją naktį jie praleido miške po atviru dangumi, prisidengę tik tentais. Kitą naktį miegojo vieno miestelio bendruomenės namuose, miegmaišiuose ant čiužinių. Kai kuriems tai buvo pirmoji tokia patirtis. Kai kai kurie seminaristai miegmaišyje miegojo apskritai pirmą kartą gyvenime.
Tokios patirtys, regis, nėra vien fizinis išbandymas. Jos leidžia jauniems žmonėms pastebėti, kiek daug kasdienio gyvenimo patogumų tampa savaime suprantami, ir kaip pasikeičia žmogaus santykis su savimi, kai iš aplinkos trumpam pašalinami įprasti dirgikliai.
Bendruomenėje kiekvienas tampa svarbus
Bendruomeninis gyvenimas seminarijoje taip pat nėra tik praktinis būdas gyventi kartu. Kanauninkas pabrėžia, kad pati Bažnyčia nėra individualių žmonių sambūris. Tai tikinčių žmonių bendruomenė, kartu ieškanti Dievo.
Jis tai aiškina lobio paieškos pavyzdžiu. Jei vienas žmogus ieško lobio visiškai vienas, jam sunku. Tačiau komandoje vienas gali rasti žemėlapį, kitas – jį perskaityti, trečias – gerai kasti. Tik visiems prisidėjus, galima pasiekti bendrą tikslą.
Tokia, pasak jo, yra ir bendruomenės esmė: žmonės eina kartu ir vienas kitą papildo tuo, ką turi.
Seminarijos gyvenime tai galima matyti praktiškai. Seminaristai lankosi įvairiose socialinėse tarnybose, dienos centruose ir padeda tiems, kuriems reikalinga pagalba. Jaunuoliai yra skirtingi, kiekvienas turi savų dovanų ir trūkumų, tačiau veikdami kaip komanda, jie vienas kitą papildo ir prireikus pridengia.
Tokioje aplinkoje žmogus susiduria ne tik su kitais, bet ir su savimi. Gyvendamas šalia kitokio temperamento, kitokio požiūrio ar kitokių gebėjimų žmonių, jis priverstas mokytis kantrybės, atsakomybės ir gebėjimo priimti kitą.
Dienos ritmas – tarp maldos, studijų ir tarnystės
Propedeutinio kurso diena Telšiuose turi aiškią struktūrą. Rytas prasideda malda, nors ne visada šv. Mišiomis – jos kartais vyksta rytą, o kartais – per pietus.
Seminaristai mokosi naudotis brevijoriumi ir liturginėmis valandomis. Tai kunigų maldos, kuriomis pasaulio kunigai ir vienuoliai meldžiasi už visą Dievo tautą. Tokia malda koplyčioje atliekama keturis kartus per dieną.
Po rytinių Mišių ir pusryčių, iki pietų skiriamas laikas studijoms. Po pietų prasideda socialinės praktikos, vėliau laukia vakarinė malda, pamokų ruošimas ir pasiruošimas paskaitoms.
Kasdienėje rutinoje lieka ir laisvo laiko. Jaunuoliai gali išeiti į miestą, pasivaikščioti ar skirti laiko sau.
Ketvirtadienis yra diena be paskaitų. Tačiau tai nereiškia, kad ji visiškai laisva. Į seminariją atvyksta psichoterapeutas, su kuriuo kalbamasi apie komandos formavimo dalykus. Seminaristai taip pat vyksta stebėti, kaip kunigai dirba įvairiose srityse – ligoninėse, senelių namuose, policijoje, kariuomenėje.
Šeštadienis yra laisvesnis, o sekmadienį beveik visada išvykstama iš Telšių. Jų tikslas – aplankyti kuo įvairesnes parapijas ir pamatyti, ką iš tikrųjų reiškia kunigo darbas.
Svarbu ne tik išvysti iškilmingą liturgiją ar gražią bažnyčią. Jaunuoliai pamato ir kitą kunigo kasdienybės pusę – pavyzdžiui, ką reiškia dirbti šaltoje bažnyčioje, būti tarp žmonių nepatogiomis sąlygomis ir tarnauti ne vien tada, kai aplinka yra jauki.
Kelias į kunigystę pilnas disciplinos, atsakomybės ir būtinybės pažinti savo silpnybes. Todėl seminarijoje svarbi ne tik akademinė ar liturginė veikla. Jauniems žmonėms padeda psichoterapeutai ir dvasios tėvai. Seminaristų prašoma bent kartą per tris savaites atlikti išpažintį ir bent kartą per mėnesį turėti dvasinį pokalbį su dvasios tėvu. Tokie pokalbiai suteikia erdvę pažvelgti į tai, ko ne visada įmanoma pastebėti kasdienybėje. Žmogus gali daug žinoti apie tikėjimą, tačiau vien žinios neatsako į klausimą, kaip jis pats gyvena tuo, kuo tiki.
Kunigas nėra antžmogis
Koks turėtų būti šiandienos Lietuvos kunigas? Į šį klausimą, Viliaus Viktoravičiaus teigimu, nėra lengva atsakyti. Vienos griežtos linijos nubrėžti neįmanoma.
„Pasaulis iš kunigo dažnai reikalauja per daug, tarsi tikėtųsi antžmogio. Tačiau kunigas yra visuomenės dalis, kuri bando patarnauti žmonėms, kad jie galėtų ramiai gyventi.“
Pagrindinis kunigo pašaukimas, kanauninko požiūriu, yra per sakramentus artinti žmones prie Dievo. Žmogus susiduria su daugybe pagundų – norisi nuolat kažkur eiti, skubėti, daryti, tačiau ne visada veiklumas yra išeitis.
Kartais žmogui pakanka ateiti išpažinties ir nurimti. Kunigo tikslas nėra būtinai pamatyti savo pagalbos rezultatą. Jo misija – padėti žmogui šiandien. O kur tas žmogus nueis toliau, priklauso nuo daugybės veiksnių.
Ši mintis svarbi ir todėl, kad tarnystės prasmė ne visada atsiskleidžia iš karto. Ne kiekvienas geras darbas duoda matomą rezultatą, ne kiekvienas žmogaus gyvenimo pokytis įvyksta kunigo akivaizdoje.
Jei jauti kvietimą – verta išdrįsti
Pokalbio pabaigoje Vilius Viktoravičius kreipiasi į jauną žmogų, kuris jaučia vidinį kvietimą, tačiau bijo žengti pirmąjį žingsnį. Jo manymu, būtų nelogiška suprasti savo pašaukimą, tačiau elgtis priešingai. Kanauninkas tai išreiškia ir su jam būdingu humoru: jei nedrįsti – nevalgyk, jei nedrįsti – apskritai negyvenk.
Jo kvietimas paprastas – jei žmogus mano, kad nori gyventi tiesoje, jis turėtų ateiti ir išdrįsti. Kartais žmonės gyvena tam tikromis klišėmis ar aksiomomis, vadovaujasi tuo, kas madinga, o kas ne. Tačiau vien tai, kad tam tikras pasirinkimas yra paplitęs ar priimtinas aplinkiniams, dar nereiškia, kad jis yra teisingas konkrečiam žmogui.
„Gyvenime galima sutikti gydytojų, kurie neturi pašaukimo būti gydytojais, tačiau vis tiek jais dirba. Tokių kunigų taip pat yra. Todėl svarbiausia – sąžiningai pažvelgti į save ir paklausti, kur žmogus gali būti naudingas, kur gali padaryti gera.“ Jeigu jaunuolis jaučia, kad būtent kunigystėje gali save realizuoti, tarnauti žmonėms ir daryti gera, kanauninkas ragina nebijoti to pasirinkimo.
Jis jauniems žmonėms linki drąsos, pasitikėjimo savimi ir ryžto eiti ten, kur veda širdis. Kunigystė taip pat nėra vienoda visiems. Vieni gali jausti, kad jų vieta – darbas su jaunimu, kiti labiau geba būti šalia senelių, treti gali atrasti save praktiniuose darbuose, netgi remontuose.
Tad kelias į kunigystę Telšiuose prasideda ne nuo tobulo atsakymo, o nuo pasiryžimo sąžiningai ieškoti. Devyni šių metų propedeutinio kurso jaunuoliai į seminariją atsinešė skirtingus gyvenimus, skirtingas patirtis ir skirtingus charakterius. Laikas parodys, kurių jų kelias nuves toliau į filosofijos ir teologijos studijas, o kuriems teks pripažinti, kad jų vieta yra kitur. Tačiau pats ieškojimas jau yra svarbi gyvenimo kelio dalis – nes tik žmogus, kuris nebijo klausti savęs, gali priartėti prie atsakymo, kur iš tiesų yra jo vieta.
