Sausio 6-oji – Viešpaties Apsireiškimo, arba Epifanijos, iškilmė. Šią dieną Bažnyčia mini Išminčių apsilankymą Jeruzalėje ir Betliejuje, jų kelionę pas gimusį Kūdikį – Karalių ir Mesiją.
Kaip rodo šiuolaikinė istorinė ir biblinė kritika, šie asmenys, kartais laikomi vien simboliniais, galėjo būti ir istorinės figūros. Arabijoje bei Rytuose klanams dažnai vadovaudavo astrologai – žmonės, jungę dangaus kūnų stebėjimą su religine pasaulėžiūra ir tam tikra politine galia. Liaudiškoji tradicija juos vadina trimis Karaliais ir pasakoja, kad jie Kūdikėliui atnešė simbolines dovanas: auksą, smilkalus ir mirą.
Ši tema plačiai išplėtota Bažnyčios liturgijoje ir krikščioniškojoje dailėje. Karaliai vaizduojami kaip tie, kurie drąsiai leidžiasi į ilgą ir pavojingą kelionę, vedami tikėjimo ir žvaigždės šviesos. Jų apsilankymas gali būti suprantamas kaip intelektualų ir valdžios atstovų pagarba Mesijui, pripažįstant Jį visų tautų Viešpačiu.
Per Trijų Karalių Mišias Bažnyčia palaimina kreidą, kuri naudojama pažymėti namų duris kaip tikėjimo, palaiminimo ir Dievo globos ženklą.
Ant durų paprastai užrašomi einamųjų metų skaičiai ir raidės, pavyzdžiui: 20 + C (K) + M + B + 26. Šis ženklas turi dvi prasmių plotmes.
Liaudiškojoje tradicijoje raidės C, M, B siejamos su Trijų Karalių vardais – Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru. Tačiau teologine ir liturgine prasme jos reiškia lotynišką maldos formulę Christus mansionem benedicat – „Tegul Kristus palaimina šiuos namus“.
Metų skaičiai primena laiką, kuriame gyvename, o kryželiai tarp raidžių nurodo Kristaus kryžių ir Jo buvimą namų gyvenime. Šis užrašas paprastai daromas sausio 6 dieną, dažniausiai po šv. Mišių ar šeimos maldos, naudojant bažnyčioje pašventintą kreidą, ir rašomas ant lauko durų arba virš jų.
Epifanijos kreida nėra maginis ženklas – tai sąmoningas tikėjimo išpažinimas ir prašymas, kad Kristus būtų šių namų Viešpats, saugotų juose gyvenančius, o jų kasdienybė būtų persmelkta Jo šviesos.
Kaip anuomet Išminčiai atpažino ir pagarbino Kūdikį Karalių, taip ir šiandien, pažymėdami savo namų duris, krikščionys liudija, jog Kristus yra laukiamas ir pripažįstamas ne tik Bažnyčioje, bet ir namų gyvenime.
Iškilmės meditacija
Mūsų Dievas, Jėzus Kristus, pagal Dievo sumanymą buvo išnešiotas Marijos, kilęs iš Dovydo giminės (plg. Rom 1, 3; 2 Tim 2, 8) ir pradėtas Šventosios Dvasios galia. Jis gimė ir buvo pakrikštytas tam, kad savo kentėjimais apvalytų vandenį.
Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubtos paslaptimi Marijos mergystė ir gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis – trys šaukte šauktinos paslaptys, kurios įvyko Dievo tyloje.
Kaipgi jos buvo atskleistos pasauliui?
Danguje sušvito žvaigždė, skaistesnė už visas žvaigždes. Jos šviesa buvo neapsakoma, o jos naujumas kėlė nuostabą. Visi kiti šviesuliai – saulė ir mėnulis – tarsi apjuosė ją ratu, tačiau jos spindesys nustelbė visus. Tuomet kilo klausimas: iš kur atsirado ši naujiena, tokia nepanaši į visa, kas buvo iki tol?
Tada sugriuvo burtai ir nutrūko pikto pančiai. Buvo panaikintas neišmanymas ir žlugo senoji karalystė, nes Dievas apsireiškė kaip žmogus, kad paskelbtų amžinojo gyvenimo naujumą. Visa, kas buvo Dievo nuspręsta, ėmė pildytis. Visa buvo išjudinta, nes artėjo mirties sunaikinimas.
Jeigu Jėzus Kristus, jūsų maldų dėka, palaikys mane vertu ir jei tokia bus Dievo valia, antrajame laiške, kurį ketinu jums parašyti, aš paaiškinsiu dieviškąjį sumanymą, apie kurį pradėjau kalbėti – tą, kuris liečia naująjį žmogų Jėzų Kristų. Šis slėpinys glūdi Jo tikėjime ir meilėje, Jo kančioje ir prisikėlime. Geriausia, jei Viešpats man apreikštų, kad kiekvienas ir visi drauge, dėl malonės, plaukiančios iš Jo Vardo, susirinktumėte tame pačiame tikėjime ir Jėzuje Kristuje.
Šv. Ignotas Antiochietis (apie 110 m.)
