Ateinant didžiosioms metų šventėms (jas dera vadinti tikraisiais vardais, o ne tiesiog šventiniu laikotarpiu), dažnas pamąsto apie pokyčius. Šv. Kalėdos ir yra artėjantis pokytis – gimė tuo metu nepripažintas Išganytojas, kuris vėliau sujaukė visą iki tol galiojusią žmonių susikurtą tvarką.
Kristaus veiklos įtakotas, šimtmečius tvarką užtikrinęs romėniškasis dievų panteonas buvo pakeistas tikėjimu į vieną Dievą. Radikalus pokytis. Įsivaizduokime, kas būtų, jei dabarties metu vėl tektų grįžti prie „tikėjimo“ į komunistinį rytojų ir raudonuosius stabus…
Kažkurią dieną likau Seimo salėje kiek ilgiau, ir tuomet apniko keistos mintys. O kas, jeigu dabar išgyvename panašų laikotarpį? Protestai, imigracija, tikėjimo nyksmas ir beviltiškumas – visa tai matant. Europos pasidavimas.
Apniktas tokių minčių dažnas jas stengiasi nustumti į sąmonės užkaborius. Nebūsiu išimtis – apie tai parašysiu kitą kartą. Tačiau, artėjant Šv. Kalėdoms, visai prasminga duoti sau ar kitiems, viešai, kokius nors pažadus. Jau girdėjau porą pasižadėjimų pradėti sistemingai sportuoti (netikiu – meluoja patys sau), dar vienas kolega tvirtino ateinančiais metais mažiau rūkysiąs (ne pirmą kartą taip sako). Galiausiai sutinku nemažai žmonių, kurie tiesiog sako esą pasiryžę „numesti svorio“.
Šv. Kalėdos ir yra artėjantis pokytis – gimė tuo metu nepripažintas Išganytojas, kuris vėliau sujaukė visą iki tol galiojusią žmonių susikurtą tvarką.
Kaip doras politikas (turiu teisę taip manyti) esu įpareigotas sau ir kitiems pateikti pažadus. Dažnas sako, kad politikai yra pažadų dalintojai, tad tuo požiūriu ir aš pradedu jais švaistytis. Mano pažadai kitiems metams:
a) Pirmąjį ir svarbiausią pažadą jau įvykdžiau – nesitaikstyti su amoraliu kitų žmonių niekinimu. Vos prieš kelias dienas prisijungiau prie demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“. Po tiek permainų, regis, radau vertybiškus žmones, bet, nežiūrint to, dėl vieno dalyko esu tikras – man svetimi propaguojantys „mirties kultūrą“ asmenys.
Tikroji, tradicinė, vaisinga šeima, tikėjimas Atpirkėju ir pagarba asmeniui yra baziniai principai, kuriais vadovausiuosi ir kitais metais. Iškabos keičiasi, bet esmė lieka. Ir tegul meta į mane akmenį tas, kuris be nuodėmės.
b) Ir kitais metais stengsiuosi negiedoti unisonu su dauguma. Susidūrus su rimtomis bėdomis (dabar toks laikas), reikia bandyti telkti argumentus, kurie gali neatitikti vyraujančio požiūrio. Lengviausia yra pasiduoti, tapti mąsliu politiku, kuris „viską žino“, bet dažniausiai nieko nedaro. Tokių Seime nemažai. Alternatyvių nuomonių kiekis viešojoje erdvėje yra tiesiogiai proporcingas jos kokybei. Nacionaliniam transliuotojui yra kur pasitempti, nes buvimas tiesos pusėje nereiškia absoliutaus teisumo. Tai du skirtingi dalykai.
c) Jei asmeniškai, tai žadu: numesti svorio, nepraleisti progos patylėti, mažiau rūkyti, daugiau sportuoti, skirti laiko šeimai, dažniau vedžioti šunį ir perskaityti daugiau knygų. Jei rimčiau, tai seniai galvoju apie iškalbos kursus. Šioje srityje reikia pasitempti. Rašau geriau, nei kalbu. Pažadu tobulėti šioje srityje.
Kita vertus, tai, kad perskaitėte visą komentarą, yra geriausias atlyginimas autoriui. Laimingų Šv. Kalėdų. Tegul negriūva mūsų susikurtų dresuotų dievų, dievukų ir dievulėlių panteonai – taip turėtų skambėti biurgeriškas savimi patenkinto žmogaus palinkėjimas. Tačiau kiek belinkėsi – Kristus ateina. Kasmet. Su pokyčiais.
