Europa kaip civilizacija gimė iš krikščioniškos moralės: iš pagarbos žmogaus orumui, tiesai, pareigai, atsakomybei ir laisvei. Šios vertybės sukūrė mūsų teisinę sistemą, kultūrą ir patį supratimą, kas yra žmogus.
Lietuviai šią moralę išsaugojo net per sovietų okupaciją. Ne visi šiandien puikiai išmano teologiją, ne visi reguliariai lanko bažnyčią, bet daugelio žmonių viduje vis dar gyvena moralinis stuburas, paveldėtas iš tėvų ir senelių – pagarba žemei, tiesai, teisingumui ir pareigai.
Tai vadinu vertybių žmogumi – žmogumi, kuris savo gyvenimą laiko savo atsakomybe.
Toks žmogus nežemins savo žemės, neparduos Tėvynės dėl naudos, neapsimes nematąs neteisybės ir nesitaikys su melu vien dėl patogumo.
Tokį žmogų mes galėtume vadinti Lietuvos piliečiu.
Tačiau keista detalė – šio žodžio mūsų politiniame gyvenime beveik negirdėti.Viešojoje erdvėje mes esame gyventojai,rinkėjai,mieli Lietuvos žmonės, tik ne piliečiai.
Politikai vengia piliečio, nes pilietis reiškia atsakingą, savarankišką, nepaperkamą žmogų. Su juo reikia tartis, o ne valdyti.
Todėl vietoj piliečio jie vartoja visai kitą žodžių junginį – paprastas žmogus.
Krašto valdovai nuolatos kartoja, kad „kovoja dėl paprasto žmogaus”, „dirba paprastam žmogui”, „stengiasi pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą”.
Ši sąvoka taip įsigalėjusi, kad net žmonės patys ją prisiima ir sako: „Aš esu paprastas žmogus.” Tačiau žmogus, priimdamas tokį vardą, pats save nustumdo žemyn. Jis atsisako savo pilietinės laikysenos ir savojo orumo.
Galbūt žmonės savęs taip nevadintų, jei žinotų,kad lotyniškai paprastas tai – vulgaris. Juk niekas nenorėtų,kad jį vadintu vulgariu.
Ir čia atsiranda lemtingas politinis skirtumas, kuris paaiškina didžiąją visuomenės įtampą.
Krikščioniškos moralės žmogus Pilietis renka savo atstovus, o save „paprastu” vadinantis žmogus renka savo valdžią.
Tai nėra dvi žmonių rūšys.
Tai – du skirtingi santykiai su valstybe. Pilietis renkasi atstovą, nes jis pats yra savo gyvenimo šeimininkas. Paprastas žmogus renkasi valdžią, nes jis save suvokia kaip pavaldinį ir ieško „geresnio pono”.
Šis skirtumas – moralinis, ne politinis. Būtent jis ir lemia šiandieninį susipriešinimą.
Moralė ir amoralumas: tikroji konfliktų linija
Pirmą kartą šita skirtis tapo matoma Baltijos kelyje.
Vieni tą dieną išėjo į kelią, susikibo rankomis ir stovėjo. Jie jautė pareigą, atsakomybę ir tą sunkiai nusakomą vidinę pareigą būti ten, kur sprendžiasi tautos likimas.
Tai buvo žmonės su vertybėmis – tie, kurie dar netardami žodžio „pilietis”, elgėsi kaip piliečiai.
Tačiau buvo ir kita dalis.
Tie, kurie liko namuose, tyliai stebėjo iš už lango, kas vyksta, laukė, kuo viskas baigsis, ir nenorėjo „per daug kištis”.
Ne todėl, kad būtų buvę blogi žmonės. Bet todėl, kad jų vidinė nuostata buvo kitokia – jie laukė, ką padarys kiti, o jie patys prisitaikys.
Baltijos kelias išryškino pirmąją takoskyrą: tarp žmogaus, kuris laiko save atsakingu už Tėvynę, ir žmogaus, kuris laukia, ką nuspręs kiti.
Tarp moralinės laikysenos ir patogios laikysenos, tarp piliečio ir „paprasto žmogaus”.
Šita takoskyra labai greitai pasimatė 1992-ųjų rinkimuose į Seimą.
Tuomet pirmą kartą paaiškėjo, kaip skirtingai žmonės suvokia valstybę ir savo vietą joje. Buvo žmonės,kurie balsavo už savo atstovus – už tuos, kuriuos laikė atsakingais, pasirengusiais tęsti valstybės kūrimą ir ginti jos nepriklausomybę.
Tačiau dauguma pasirinko kitaip. Jie balsavo ne už atstovus, o už valdžią, kuri, jų manymu, galėtų „suteikti stabilumą”, „sutvarkyti reikalus” ir grąžinti gyvenimui ramybę. Tai nebuvo bloga valia – tai buvo kitokia žmogaus laikysena.
Vieniems valstybė buvo atsakomybė, kitiems – vieta, iš kurios tikimasi globos.
Todėl 1992-ųjų rezultatai taip aiškiai atskleidė pirmą didžiąją visuomenės liniją:
tarp piliečio, kuris renkasi atstovą, ir žmogaus, kuris renkasi valdžią.
Lietuva nėra suskilusi į dvi ideologijas ar dvi partijas.
Ji suskilusi į du pasirinkimo motyvus:
• pareigą arba naudą,
• atsakomybę arba baimę,
• tiesą arba patogų melą,
• atstovą arba valdžią.
Konfliktas kyla ne tarp žmonių, o tarp moralinių motyvų, kuriais jie vadovaujasi.
Todėl susipriešinimas nėra atsitiktinis – jis neišvengiamas.
Moralė ir amoralumas negali taikiai sugyventi, nes tai du skirtingi keliai.
Krikščioniška moralė neleidžia tylėti. Šiandien dažnai girdime raginimus: „nesipykime”, „nebūkime susipriešinę”, „gyvenkime draugiškai”. Tai skamba gražiai, bet dažnai reiškia ką kita: „nekalbėkite apie neteisybę”.
Tačiau krikščioniškoji moralė labai aiški: matant blogį tylėti – tai dalyvauti jame. Žmogus privalo perspėti, pasakyti tiesą, įvardyti neteisybę. Politikų raginimai nesusipriešinti,tai reikalavimas netrukdyti manipuliuoti, nesakyti tiesos ir nerodyti teisingą kelią.
Kodėl žmonės pikti? Psichologinė tiesa yra dar viena priežastis, apie kurią kalbame per mažai.
Kai žmogus elgiasi neteisingai, jis tai jaučia.
Net jeigu to garsiai nepripažįsta, bet pripažinti klaidą – skaudu.
Todėl vyksta trys psichologiniai veiksmai.
Žmogus pyksta ant savęs, bet negali to įvardinti, todėl pyktį perkelia ant tų, kurie parodė jo klaidą. Iš to kyla neapykantos šūksniai, kaltinimai ir įžeidimai.
Tai nėra tikra neapykanta – tai gėdos projekcija. Tuo tarpu vertybių žmogus dažniausiai nepyksta.
Jam labiau gaila – gaila matyti, kaip žmogus pats sau kenkia, dar pykdamas ant tų, kurie jį perspėjo.
Išvada: Lietuva šiandien susipriešinusi ne dėl politikos, ji susipriešinusi dėl moralės.
Vienoje pusėje – žmonės, kurie renkasi atstovus ir atsakomybę.
Kitoje – žmonės, kurie renkasi valdžią ir jos teikiamas malones, visiškai nesusimastydami, kad jos teikiamos visų mūsų saskaita.
Tai nėra tragedija.
Tai – signalas, kad Lietuvos moralinė gyvastis dar neužgeso.
Kol Lietuvoje bus vertybių žmonių, tol Lietuva turės stuburą.
Ir tol ji turės ateitį.
