Pagal žmogaus teisių gido oficialų puslapį, neapykantos kalba skatina neapykantą ar prievartą prieš asmenis ar jų grupes pagal tam tikrus požymius. Neapykantos kalba kaip diskredituojantis terminas atsirado pokariu siekiant užkirsti kelią etninių ir religinių grupių genocidams bei diskriminacijai. Šiandien neapykantos kalbos etiketė klijuojama visiems politiniams oponentams, parodantiems tautinę ar kultūrinę savigarbą. Radikalios kairės veikėjų reikalavimai drausti „neapykantos kalbą“ kyla iš teiginių, kad nesiimant veiksmų tariama neapykantos kalba gali virsti agresyviais veiksmais ar net judėjimais.
To ištakos slypi Frankfurto mokyklos kritinės teorijos atstovo Herberto Marcuse‘s tekstu „Represyvi tolerancija“ (1965), kur jis aiškiai įvardino, kad „tolerancijos išlaisvinimas reikštų netoleranciją judėjimams iš dešiniųjų ir pakantumą kairiųjų judėjimams.“ Esą viskas, kas telpa į neapykantos sampratą ateina tik iš politinės dešinės. Tai nei civilizuota, nei sąžininga, tačiau negali stebinti – naujajam (kaip ir visam) marksizmui rūpėjo perkeisti tikrovę, o ne laikytis teisingumo.
Kas motyvuoja neapykantos kalbos įstatymų atsiradimus Vakaruose?
Kairuoliškos idėjos Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo paplito tiek visuomeniniame, tiek akademiniame gyvenime. Pirmajame tai pasireiškė per politikus, pritariančius masinei migracijai iš post-kolonijinių valstybių, įsigalėjusiai cenzūrai kalbėti apie tautines vertybes ir kultūras, mat šios gali leisti „ekstremistams“ užimti įvairias galios struktūrų pozicijas (to pavyzdys – Enocho Powello pašalinimas iš šešėlinio kabineto po garsiosios antiimigracinės „kraujo upių“ kalbos 1961 m.). Pokariu būtent SSRS įvedė neapykantos kalbos apibrėžimą tarptautinėje teisėje (tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas,1966), kuomet Vakarų šalys tam prieštaravo. Jau tada JAV prezidento Franklino Roosevelto žmona Eleanora Roosvelt teigė, kad neapykantos kalba yra „itin pavojinga“ ir baiminosi, kad konvencijos nuostata dėl neapykantos kalbos „paskatins vyriausybes bausti už visą kritiką, prisidengiant apsauga nuo religinio ar tautinio priešiškumo.“
Neapykantos sampratos pakeitimas siekiant politinių tikslų
Visuomenės santarvė yra vertybė, kurios reikia siekti, o ne skatinti įtampą. O nesusikalbėjimas tarp skirtingų socialinių grupių bei atsirandanti politkorektiškumo cenzūra taikai kelia grėsmę. Dar praeitais metais pasaulį apskriejo žinia, jog vienas didžiausių klasikinės muzikos renginių Vakarų Europoje „BBC Proms“, vykstantis Londone, cenzūruos kelių kanoninių kūrinių tekstus. Tokiais perdėtais politkorektiškumo veiksmais po neapykantos kalbos vėliava siekiama cenzūruoti bet ką, kame galime įžvelgti bet kurią visuomenės grupę įžeisti galinčias apraiškas.
Tačiau būtent neapykantos kalbos sampratos įvedimas per politkorektiškumą kuria teroro atmosferą visuomenėje bei tikrąją (ir pagrįstą) neapykantą: dėl ko gerai jaustis turėtų žmonės, kurie yra cenzūruojami bei engiami šio kairuoliško status quo? Teroro bei baimės atmosfera nėra kokia nors distopija: 2020 m. nacionalinė apklausa JAV parodė, kad savicenzūra Jungtinėse Valstijose auga. Beveik du trečdaliai (62 proc.) amerikiečių sakė, kad politinis klimatas JAV trukdo jiems atvirai kalbėti apie savo politines pažiūras, nes kas nors jas gali priimti kaip įžeidimą arba jie gali būti nubausti už tariamą neapykantą. Palyginus su 2017 m. tokia pat nacionaline apklausa matome, kad per trejus metus bijančių deklaruoti savo politinius įsitikinimus tik daugėjo.
Visuomenės santarvė yra vertybė, kurios reikia siekti, o ne skatinti įtampą. O nesusikalbėjimas tarp skirtingų socialinių grupių bei atsirandanti politkorektiškumo cenzūra taikai kelia grėsmę.
Tuo tarpu socialinėse medijose neapykanta bei netolerancija konservatyviems asmenims demonstruojama akivaizdžiai. Skaičiai kalba patys už save. 2020 m. JAV atlikta apklausa taip pat parodė, jog net 90 proc. respublikonų mano, kad socialiniai tinklai cenzūruoja jų politines pažiūras. Tuo tarpu interneto svetainės „PJ Media“ redaktorės Paulos Bolyard atlikta „Google“ paieškos analizė ieškant informacijos apie JAV prezidentą Donaldą Trumpą atskleidė, jog 96 proc. „Google“ rezultatų pirmenybę teikė „kairiųjų pažiūrų anti-Trumpo žiniasklaidos priemonėms.“ Apkaltinus D. Trumpą neapykantos kalba bei riaušių kurstymu jo socialinių tinklų paskyros tiek Facebook, tiek Twitter buvo ištrintos. Turint omenyje minėtų gigantų ryšius su Demokratų partija galime daryti išvadą, jog neapykantos sampratos išplėtimas yra įrankis nutildyti oponentus.
Neapykantos kupina kalba kaip tokia gali egzistuoti bei skleisti ekstremizmą. Tačiau neapykantos kalbos įstatymų atsiradimai, kurie remiasi H. Marcuse‘s bei kitų kritinės teorijos autorių teiginiais, akivaizdžiai nekuria atviro bei sąžiningo dialogo tarp visų visuomenės grupių. Vietoj to, ji renkasi lengviausią kelią – cenzūruoti viską, kas (bent kiek) oponuoja galią turinčiųjų ideologijai. Išties, žvelgiant į šių dienų situaciją JAV bei Europoje matome, jog neapykantos kalba aiškiausiai sklinda iš radikalių kairiųjų judėjimų.
Akivaizdžiausi pavyzdžiai yra per JAV nusiritę ANTIFA bei „Black Lives Matter“ judėjimai. Abu judėjimai ciniškai pasinaudodami George‘o Floydo mirtimi kėlė riaušes bei savo lozungais aiškiai uždominavo kairiąsias medijas (policijos finansavimo sumažinimas, rasizmas tarp policijos institucijų, rasinė lygybė ir kita). Tai rodo, kad neapykantos kalba nėra griežtai apibrėžta ir ideologiškai interpretuojama bet kokia saviraiška gali tapti neapykantos kalba. Toks ir dažnai per platus neapykantos kalbos supratimas kelia riziką žodžio laisvei, ironijai ir sąžiningam dialogui, nes tam tikrose aplinkybėse viskas gali būti interpretuojama kaip neapykantos kalba. Tas ir vyksta Vakarų, o po truputį ir Lietuvos visuomenėje. Kai visa konservatyvios visuomenės dalies kalba laikoma neapykantos kalba, atsiranda aiški cenzūra.
