Prancūzų teisės ir žmogaus teisių ekspertė Constance Avenel yra religijos laisvės gynimo pareigūnė Europos teisės ir teisingumo centre (ECLJ).
Su ja European Conservative kalbėjosi apie popiežiaus Leono XIV vizitą į Alžyrą, krikščionių padėtį Magribo regione bei persekiojimą ir diskriminaciją, su kuriais krikščionys susiduria daugelyje pasaulio vietų.
Daugelis žmonių popiežiaus Leono XIV neseną vizitą į Alžyrą vadina sėkmingu. Ar sutinkate?
Be abejo. Popiežius yra valstybės vadovas, tačiau pirmiausia jis yra ganytojas, savo kaimenės globėjas. Būtent kaip ganytojas jis atvyko aplankyti nedidelės, bet labai gyvybingos katalikų bendruomenės Alžyre. Šalyje, kur religijos laisvė vis labiau ribojama, popiežius suteikė žmonėms džiaugsmo ir atnaujino viltį savo tikintiesiems. Pasak kelių vietoje buvusių stebėtojų, katalikai buvo „sužavėti“, o vizitas buvo „visiška sėkmė“. Reikia pripažinti, kad valdžia šiam vizitui skyrė itin daug dėmesio: prezidentas Abdelmajidas Tebboune’as (Abdelmadžidas Tebunas)
Aplankydamas Alžyrą, ypač senovinį Hipono miestą, kuriame IV amžiaus pabaigoje vyskupavo šv. Augustinas, popiežius atgaivino šalies krikščioniškąjį paveldą. Juk Alžyras kadaise buvo tikrai krikščioniška žemė, lotyniškosios Bažnyčios mąstytojų gimtinė.
Šiame kontekste Kultūros ir menų ministerija netgi paskyrė pirmąją Afrikos ir Amerikos minties simpoziumo laidą šv. Augustino palikimui – asmenybei, kuri jungia Afriką ir Viduržemio jūros pasaulį. Šis renginys vyko balandžio 29–30 dienomis Alžyre, netrukus po popiežiaus vizito.
Tikėkimės, kad ši tendencija tęsis. Nors galima sveikinti oficialų krikščioniškojo paveldo atgaivinimą, neturime pamiršti, kad dosniai priimdama popiežių valdžia taip pat siekė sustiprinti savo legitimumą ir nukreipti dėmesį nuo pastarųjų metų autoritarinių ekscesų.
Iki šiol Alžyro valdžia tarptautinių institucijų, pavyzdžiui, Europos Parlamento, kritiką dėl religinės politikos vadino „akivaizdžiu kišimusi“. Ar popiežiaus vizitas gali pakeisti šią politiką, ar reikalingas didesnis tarptautinis spaudimas?
Deja, atsižvelgiant į nuo 2019 metų Alžyre stiprėjančius viešųjų laisvių ribojimus, mažai tikėtina, kad vien popiežiaus vizitas paskatins reikšmingą valdžios politikos pokytį ar neatidėliotinas reformas krikščionių teisių srityje.
Be simbolinių gestų ir šilto priėmimo, iki šiol nematyti jokių konkrečių institucinių pokyčių. Bažnyčios nebuvo atidarytos iš naujo, Alžyro protestantų bažnyčia vis dar nėra oficialiai pripažinta religine asociacija, o tokios problemos kaip Šeimos kodekso apribojimai ar „Caritas“ uždarymas nebuvo sprendžiamos.
Tačiau šis vizitas padėjo atkreipti dėmesį į Alžyro krikščionis ir jų įvairovę. Alžyro arkivyskupas Vesco pabrėžė protestantų bažnyčių buvimą, o jauna sekmininkė liudijo savo tikėjimą Afrikos Dievo Motinos bazilikoje. Popiežius prisidėjo prie didesnio šios situacijos matomumo. Nors po vizito reformų nebuvo imtasi, ilgalaikių pokyčių perspektyva išlieka reali.
Vizito pabaigoje popiežius sakė: „Per šias dvi dienas Alžyre turėjome nuostabią galimybę toliau statyti tiltus ir skatinti dialogą.“ Jis puikiai žinojo krikščionių, ypač protestantų, padėtį. Nepaisant valdžios pastangų marginalizuoti Alžyro protestantų bažnyčią, jos atstovams vis tiek pavyko būti išgirstais.
Popiežius padėjo iškelti religinių mažumų klausimą Alžyre į tarptautinę darbotvarkę. Jis atvėrė kelią, dabar tarptautinė bendruomenė turi tęsti šį darbą, o prezidentas Tebunas – imtis veiksmų vykdant savo tarptautinius įsipareigojimus religijos laisvės srityje.
Kodėl žiniasklaida taip mažai dėmesio skiria tokiems atvejams kaip Alžyras?
Popiežiaus vizitas padėjo atkreipti dėmesį į situaciją, kuri iki šiol buvo menkai žinoma ir nepakankamai nušviečiama. Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia, krikščionių padėtis Alžyre yra gana sudėtinga ir dažnai patenka į vadinamąją „pilkąją zoną“.
Ten nevyksta plataus masto, akivaizdus smurtas; krikščionims negresia mirties bausmė, kaip kai kuriose musulmoniškose šalyse, pavyzdžiui, Pakistane ar Irane. Jie veikiau susiduria su teisinių apribojimų, administracinių kliūčių ir socialinio spaudimo visuma. Tokios problemos dažnai laikomos mažiau „patraukliomis“ žiniasklaidai nei dramatiškesni įvykiai.
Be to, Alžyras dažnai vertinamas kaip santykinai stabili šalis regione, todėl nesulaukia tiek dėmesio kaip kitos valstybės.
Dar vienas svarbus veiksnys – pačių krikščionių balsai ne visada lengvai pasiekiami. Daugelis jų dėl saugumo renkasi tylą, todėl tarptautiniu mastu situacija tampa mažiau matoma. Su tuo susidūrėme ir ECLJ rengdami ataskaitą apie krikščionių priespaudą Alžyre. Gavome daug liudijimų iš alžyriečių, tačiau didžioji dauguma pageidavo likti anonimiški.
Taip pat egzistuoja tam tikras jautrumas religinėms temoms, ypač kai jos susijusios su islamu. Kai kurios žiniasklaidos priemonės atsargiai vertina tokias temas kaip atsivertimas ar religijos laisvės ribojimai, nes jos laikomos jautriomis. Prancūzijos kontekste Alžyras taip pat išlieka jautrus klausimas dėl istorinių abiejų šalių santykių, todėl žiniasklaida šiai temai skiria mažiau dėmesio.
Vis dėlto popiežiaus vizitas padėjo situaciją išryškinti. Daugiau žmonių galėjo viešai pasisakyti, o kai kurie Alžyro krikščionys pradėjo dalytis savo patirtimis žiniasklaidoje.
Kokia krikščionių padėtis likusioje Magribo dalyje?
Alžyre, Maroke ir Tunise matome panašų modelį: krikščionybė egzistuoja visuomenėse, kuriose dominuoja islamas, o viešas krikščioniško tikėjimo išpažinimas, ypač atsivertusiųjų atveju, vis dar gali būti socialiai jautrus ar sudėtingas. Krikščionys dažniausiai sudaro nedidelę mažumą, o jų padėtis neretai priklauso nuo to, ar jie yra užsieniečiai, ar vietiniai atsivertėliai.
Maroke krikščionių bendruomenė gana matoma, tačiau ją daugiausia sudaro užsieniečiai, emigrantai, migrantai iš Užsacharės Afrikos ir diplomatai. Jie paprastai gali gana laisvai praktikuoti tikėjimą pripažintose bažnyčiose. Tačiau Maroko piliečiams situacija sudėtingesnė. Marokietis oficialiai gali būti tik musulmonas, išimtiniais atvejais – žydas.
Atsivertimas iš islamo į krikščionybę nėra tiesiogiai draudžiamas, tačiau visuomenėje stipriai smerkiamas, o evangelizacija įstatymu uždrausta. Todėl krikščionys dažnai priversti slėpti savo tikėjimą. Atsivertėlių Maroke sutikti reta. Jie negali laisvai kalbėti apie savo tikėjimą ir už tai gali būti net įkalinti. Be to, būna labai stiprus šeimos spaudimas.
Tunise padėtis šiek tiek panaši, tačiau kiek atviresnė. Užsieniečiai gali viešai išpažinti krikščionių tikėjimą, tačiau vietos gyventojai, ypač atsivertėliai, dažniausiai tai daro atsargiau.
Popiežius Leonas pagerbė vadinamojo „Juodojo dešimtmečio“ (1990-ųjų) Alžyro kankinius ir paskelbė palaimintaisiais 50 Ispanijos pilietinio karo metu nužudytų kankinių. Ar manote, kad šis pontifikatas bus ryžtingesnis prisimenant ir ginant persekiojamus krikščionis?
Atrodo, kad šis popiežius taiką pasirinko pagrindiniu savo pontifikato leitmotyvu. Nepamirškime, kad pirmieji jo žodžiai tapus popiežiumi buvo: „Ramybė jums visiems.“ Tai primena šv. Pranciškų Asyžietį, kuris savo misija laikė būti „taikos įrankiu“. Kiekvieną kartą įžengęs į namus ar sutikęs žmogų, jis linkėdavo ramybės. Šiuo požiūriu popiežius Leonas seka popiežiaus Pranciškaus pėdomis.
Tačiau kalbėdamas apie taiką Leonas renkasi kiek kitokį kelią nei jo pirmtakas. Po pirmųjų pontifikato metų ir pirmosios apaštalinės kelionės po Afriką galime pasakyti, kad jis nebijo kalbėti apie tikrąsias problemas. Remdamasis stipria socialine Bažnyčios mokymo perspektyva, jis siuntė aiškią politinę žinią prieš korupciją, už teisingumą ir taiką, už politines laisves autoritarinių režimų akivaizdoje.
Alžyre jis paragino suteikti daugiau „laisvių pilietinei visuomenei“ ir priminė valdžiai, kad jos užduotis yra „ne valdyti, bet tarnauti žmonėms ir jų pažangai“. Toks atvirumas skiriasi nuo tradicinio Vatikano diplomatinio atsargumo ir kai kuriais aspektais primena šv. popiežiaus Jono Pauliaus II laikyseną.
Net kalbėdamas apie persekiojimą Vatikanas paprastai vengia tiesiogiai kaltinti konkrečias valstybes. Todėl popiežius tiesiogiai nekalbėjo apie krikščionių priespaudą Alžyre ir viešai nepasmerkė religijos laisvės pažeidimų. Tačiau galima teigti, kad jis nebijo reikšti savo nuomonės, net jei ji nesutampa su jo gimtosios šalies valdžios pozicija.
Jūs dirbate su JT ir ES institucijomis. Ar jos suvokia, kad krikščionys yra labiausiai persekiojama religinė grupė pasaulyje? Ar šiai problemai skiriamas toks pat dėmesys kaip kitoms diskriminacijos formoms?
Krikščionys iš tiesų yra labiausiai persekiojama religinė grupė pasaulyje. Pasak organizacijos Open Doors, net 388 milijonai krikščionių patiria stiprų persekiojimą ir diskriminaciją dėl savo tikėjimo – tai vienas iš septynių krikščionių visame pasaulyje. Vis dėlto tokia padėties hierarchija nėra oficialiai pripažįstama nei Jungtinėse Tautose, nei Europos institucijose.
Jungtinėse Tautose buvo priimtos kelios rezoliucijos, kurios tiesiogiai arba ne mini neapykantą krikščionims. Pavyzdžiui, JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija 72/177 ragina valstybes užkirsti kelią veiksmams, motyvuotiems krikščionofobija, taip pat antisemitizmu ir islamofobija.
Tačiau Europoje matomas akivaizdus institucinis disbalansas. Europos Sąjunga ir Europos Taryba yra sukūrusios specialius mechanizmus kovai su antisemitizmu ir neapykanta musulmonams – paskyrusios koordinatorius, parengusios strategijas, finansavimo programas ir reguliarias ataskaitas. Tuo tarpu analogiškos sistemos kovai su neapykanta krikščionims nėra, nors krikščionys yra didžiausia religinė bendruomenė Europoje ir vis dažniau susiduria su priešiškumu. ES net nepripažįsta krikščionofobijos kaip atskiros neapykantos kalbos ar neapykantos nusikaltimų kategorijos.
Neseniai priimta EP rezoliucija „Kova su diskriminacija dėl religijos ir religinių įsitikinimų laisvės apsauga Europoje“ (2026 m. balandžio 21 d.) taip pat rodo tam tikrą nevienodą požiūrį į religinę diskriminaciją ir nenorą iki galo pripažinti antikrikščioniškų išpuolių mastą. Šį disbalansą ECLJ nuolat pabrėžia teikdama pastabas JT generaliniam sekretoriui ir JT vyriausiajam žmogaus teisių komisarui, ragindama daugiau dėmesio skirti antikrikščioniškiems veiksmams.
Koks turėtų būti tarptautinės bendruomenės požiūris siekiant nutraukti krikščionių diskriminaciją?
Manau, kad pirmasis ir svarbiausias žingsnis yra aiškus faktų pripažinimas tarptautiniu lygmeniu, remiantis patikimais duomenimis ir dokumentuotomis ataskaitomis.
Taip pat būtina šiai problemai skirti deramą dėmesį instituciniu lygmeniu. Šiuo metu daugelis incidentų, nukreiptų prieš krikščionis, nėra tinkamai registruojami arba net neidentifikuojami kaip religinė diskriminacija. Todėl būtina gerinti duomenų rinkimą. Reikia ištaisyti institucijų atsako asimetriją.
Europos lygmeniu jau veikia specialūs koordinatoriai kovai su antisemitizmu ir islamofobija, tačiau nėra analogiško mechanizmo, skirto diskriminacijai prieš krikščionis. Dėl šios priežasties keli Europos Parlamento nariai paragino paskirti specialų koordinatorių kovai su antikrikščioniška diskriminacija. 2026 m. vasario 23 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria paragino Europos Komisiją įsteigti pareigybę, atsakingą už kovą su neapykanta krikščionims Europos Sąjungoje. Tai svarbus žingsnis, kuris dabar turi virsti konkrečiais veiksmais.
Kita svarbi priemonė yra diplomatinis spaudimas. Europos Sąjunga yra sudariusi daugybę susitarimų su įvairiomis valstybėmis, kuriuose numatyti įsipareigojimai žmogaus teisių ir religijos laisvės srityse. Šie įsipareigojimai turi būti vertinami rimtai ir įgyvendinami praktikoje. Kalbant apie Alžyrą, 2002 m. Asociacijos susitarime tarp Europos Sąjungos ir Alžyro aiškiai numatyta, kad pagarba žmogaus teisėms yra esminė bendradarbiavimo sąlyga. Todėl šis principas turi būti realiai taikomas, o ne likti tik deklaracija.
