Pateiksiu keletą argumentų, kodėl nėra taip paprasta: tereikia liustracijos, ir viskas išsispręs, o priešinasi jai, suprantama, tik turintys ką slėpti, buvę KGB agentai, jų vaikai ir anūkai.
1) Laikas tam buvo 90-aisias ir jis praleistas. Dabar tai jau seni arba labai seni žmonės, kurių veikla tiesiogiai KGB gretose baigėsi prieš 30 metų: viskas, ką jie bloga galėjo padaryti dabartinei Lietuvai, yra JAU padaryta – ir padaryta būnant nebe KGB agentais.
2) Daugiau jie dėl savo amžiaus jau nebe labai padarys, o atsakomybėn juos galima patraukti dėl daugybės pagal esamus įstatymus padarytų (jeigu padarė) nusikalstamų veikų – ne todėl, kad buvo KGB agentais, o kad, pavyzdžiui, pasirašė LR kenksmingas sutartis, klastojo dokumentus, šnipinėjo, buvo korumpuoti etc.
Tuo tarpu kažką atleisti tik dėl to, kad prieš 30 metus buvo formaliai susijęs su KGB, jei daugiau jokio kenkimo valstybei įrodyti nepavyksta, nebūtų teisinga: vien dėl buvimo anais laikais KGB rezervistu, vis dėlto, automatiškai nereiškia, kad, pavyzdžiui, tas žmogus ir toliau visą laiką dirbo ar tebedirba Rusijos žvalgybininku.
3) Svarbiausi archyvai, kaip žinia, griūvant SSSR, išvežti į Rusiją. Tad jų mes vis tiek sava sėkminga liustracija nepasiektume – pasiektume tik smulkesnes, nereikšmingas žuveles, bet ne galimus jų prižiūrėtojus (jei, tarkime, kad jie tebetampo šiuos už virvučių).
Vadinasi, nubaustume palyginti mažai kaltus. Dėl ko tiksliai? Dėl to, kad jie buvo KGB užverbuoti? Čia dabar atsiranda elementari senatis ir, pagal to meto įstatymus, būti KGB agentu nusikaltimu nebuvo, o naujų įstatymų dar nebuvo. Nusikaltimas, kad slėpė? Tačiau neprivalėjo neslėpti pagal dabar galiojančius įstatymus, o naujai priimtas įstatymas atgaline tvarka netaikomas.
4) KGB archyvuose taip pat atsidūrė ir daug niekuo dėtų arba minimaliai dėtų žmonių, kurie patys apie tai nuoširdžiai nežino: tiesiog buvo mėginti verbuoti, apie juos rinkta informacija, arba jie minimi kokioje nors KGB ataskaitoje.
Niekas šiandien nebežino, kaip buvo iš tikrųjų, ir kokio masto buvo kiekvieno iš jų realus indėlis bei kaltė – tad atsirastų proga persekioti taip pat ir nekaltus, vien dėl formalaus trumpučio įrašo kokiame nors raporte, anaiptol nebūtinai teisingo (raportų rašytojai irgi meluodavo, šmeiždavo, ne taip suprasdavo).
5) Ką darytume su šia informacija? Ar atleistume tuomet jų vaikus, anūkus, tetas ir dėdes, sūnėnus ir dukterėčias iš pareigų? Kitaip tariant, taikytume šeimyninę kolektyvinę atsakomybę? Asmeniškai nepasitikėti šiais žmonėmis, be abejo, turime pagrindą, ir galime taip elgtis, tačiau bausti ir socialiai sankcionuoti vien todėl, kad jie yra kažkieno giminės, automatiškai atmesdami kandidatūras į valstybines pareigas?
Tai reikštų sukūrimą ištisos klasės „antrarūšių piliečių“, kurių buvimas keltų įdomių teisinių kazusų, pavyzdžiui, iki kelintos kartos galioja senelio „nuodėmė“? Anūkams galioja, o pusseserėms, svainiams, proanūkiams?
Kalbama ne tik apie kolektyvinę atsakomybę, bet ir apie kaltumo prezumpciją: įrodyk, kad tikrai tikrai nesi kaip senelis, įrodyk ir pasmerk viešai, atsižadėk. Visai ta pati logika, kaip reikalaujančiųjų įrodyti, kad tikrai palaikai Ukrainą ir neremi Putino, ar ne? Kartu dar ir konsoliduotume juos, ištiktus bendros grėsmės, labiau, nei jie konsoliduojasi patys.
6) Apie kai kuriuos daugiausia nerimo keliančius ypatingai įtakingus asmenis seniai sklando ne tik gandai, bet ir įkalčių pririnktos pilnos knygos: visi besidomintys žino, kad jie tikrai buvo entuziastingi idėjinai kėgėbistai. Ir ką? Tai kaip nors padėjo juos pašalinti? Kodėl manoma, kad padės pašalinti, atradus dar vieną pageltusį lapą archyve su jų pavarde?
7) KGB agentų išviešinimas kenktų tam tikram skaičiui labai įtakingų asmenų. Ar manome, kad jie yra visą šį laiką įtakingi todėl, kad į tą įtaką juos iškėlusi ir joje palaikanti terpė lig šiol nežino apie jų galimą KGB praeitį, o, sužinojusi, nuoširdžiai nuo jų nusigręžtų? Jeigu taip būtų, tai nebūtų, kaip yra: Lietuvą valdytų būtent nieko bendra su KGB neturintys ir nuoširdžiai KGB agentus smerkiantys žmonės, o ne buvę KGB agentai ir jų giminaičiai.
Būtent todėl man šis entuziazmas liustracijai atrodo naivoka viltis „pagerinti Lietuvą“, nematant, kad taip tik sukurtume daug naujų problemų ir perimtume kaip tik tas antiteisines ir amoralias nuostatas, kuriomis mus šie KGB įpėdiniai ir piktina.
man šis entuziazmas liustracijai atrodo naivoka viltis „pagerinti Lietuvą“, nematant, kad taip tik sukurtume daug naujų problemų.
Persekiojimo mechanizmas būtų lengvai atgręžtas ir prieš bet kurį iš mūsų: fiktyviai apkaltinant (TS-LKD tai daro meistriškai) arba surandant kokį tolimesnį giminaitį ar sovietinę dėmę artimesnio giminaičio biografijoje, o Lietuva maža, beveik kiekvienam žmogui būtų galima, gerai paieškojus, tokį giminaitį parinkti. Taip būtų galima nuo kaltės dėl atsidūrimo KGB sąrašuose lengvai pereiti prie kaltės buvimo partijoje ar komjaunime, o pastarajame, norom ar nenorom, buvo absoliuti dauguma.
„KGB agentas“ nėra specifinis unikalus žmogaus tipas, atsiradęs sovietmečiu, kurį tereikia išgaudyti, ir sovietmetis pagaliau pasibaigs – toks galvojimas yra to paties konservatorių mito, esą už visa, kas dabar Lietuvoje bloga, atsakingas ir kaltas sovietmetis, dalis.
Veikiau, tai žmogaus tipas, kuris tampa KGB agentu „prie sovietų“, gestapininku „prie vokiečių“, sąmoningu „tikiu mokslu“ užingridu nepriklausomoje Lietuvoje ir Šventosios inkvizicijos informantu katalikiškoje baroko Ispanijoje.
Saugotis jo ir sankcionuoti reikėtų už tai, ką jis (jis pats, o ne jo tėvai ar seneliai) daro čia ir dabar – to visiškai pakanka. Ir nesvarbu, ar „Jorkšyro elfų“ niekšybė kyla iš jų giminės sovietmečiu išpuoselėtos tradicijos, ar užgimė nauja – svarbu, kad niekšybė. Buvimas „Jorkšyro elfu“ pakankamai inkriminuoja pats savaime.
Tai kodėl konservatoriai taip liustracijai priešinasi?, – jaučiu kirbant klausimą. Ar tikrai iš baimės, kad vien jos pakaktų, ir jų ilgametei valdžiai ateitų galas?
Nejau žmonės, gebėję sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą, „pyrago ir botago“ principu sukurti ištisą efektyvaus šantažo ir protekcionizmo aparatą, tiesiog išgaruotų paviešinus pageltusius archyvinius įrašus?
Kas priverstų juos išgaruoti? Įsiutusi minia? Prabudusi sąžinė? O gal galios tinklas, kuriuo remdamiesi visą laiką valdė ir kurį patys į valdžią atvedė, pagal tas pačias archyvines afiliacijas?
Nei viena, nei kita, nei trečia: taip paprastai tokiais neatsikratoma.
Tai dar kartą: kodėl jie taip priešinasi?
Manyčiau, vien iš tyro noro trepsėti padispaną ant aukų kaulų, iš cinizmo. Ne iš baimės, o kad smagu ir neina susivaldyti – iš noro paerzinti ir pasityčioti, iš džiugesio signalizuoti „Taip, mes tokie, hi-hi [seniokiškas kikenimas], bet nieko jūs mums nepadarysite“. Šis jausmas tikrai yra garbiosios partijos unikali specifika, jos venomis tekantis kraujas.
