„Jie … rūpinasi paukščių jaunikliais, vietoj protingų būtybių pasirinkdami neprotingas“. Turtingieji savo šunis ir kates kartais laidoja prašmatniuose kapuose. Vaikų gi nenori ir jų negimdo, o jei ir pagimdo – patys neaugina. Mieliau augina kates ir šuniukus bei egzotinius gyvūnus. Iš santuokos nieko nesitikima, o išsiskirti – tiesiog pernelyg lengva. Tačiau nei tuo nesirūpinama, nes klesti santuokinė neištikimybė, o santykiai su nepilnamečiais darosi norma. Visi tik vaikosi malonumų. Visuomenės normos persikelia ir į pasilinksminimus, daugumai smagu stebėti žudynes. Žmonės garbina žudikus – sportininkus. Pornografijos kultūra klesti, jos pilna aplinkui ir tiek, kad jokiam vaikui neįmanoma to nepastebėti.
Kažką primena? Sakysit – ir vėl tu čia apie tas Lietuvos ir Vakarų pasaulio blogybes, žinome, jau ta tema net atsibodo! Štai ir ne. Citavau antikos autorius (pvz., Klemensą Aleksandrietį, II – III a. Bažnyčios tėvą), istorijos mokslininkus (apie gladiatorius) bei archeologus (apie piešinius Pompėjos gyvenamųjų namų sienose), kurie rašė apie Romos imperiją. Tačiau analogijos su šiuolaikiniu pasauliu, taip pat ir Lietuva, bado akis.
Vakarų Romos imperijos žlugimas – sudėtingas klausimas: dėl jo priežasčių istorikai ginčijasi iki šiol, siūlydami skirtingas teorijas ir burdamiesi į skirtingas istoriografines mokyklas. Rytų Romos imperija išsilaikė dar maždaug tūkstantį metų ir žlugo dėl kiek kitokių priežasčių.
Apibendrinant šiuos tyrimus, būtų galima išskirti tris pagrindines Vakarų Romos imperijos žlugimo priežasčių grupes. Pirmoji – ilgalaikės struktūrinės silpnybės: politinis nestabilumas, korupcija, fiskalinės problemos, socialinis susiskaldymas ir imperijos valdymo sudėtingumas. Antroji – krizę paspartinę veiksniai: pilietiniai karai, hunų ekspansija, germanų migracija, karinės nesėkmės ir provincijų praradimas. Trečioji – galutinį žlugimą lėmusi grandininė reakcija: prarandant teritorijas, mažėjo pajamos, dėl to silpnėjo kariuomenė, o tai lėmė tolesnius teritorinius praradimus ir galiausiai centrinės valdžios žlugimą.
V amžiuje Vakarų Romos imperija nebesugebėjo atkurti savo karinių ir finansinių pajėgumų po viena kitą stiprinusių krizių.
Ir vėl kažką primena, ar ne? Tereikėtų germanus bei hunus pakeisti atvykėliais iš trečiųjų šalių ir turėtume šiandienio Vakarų pasaulio vaizdą. Kalbant apie provincijų praradimą, esama teorijų apie ekonominės galios persikėlimą iš centro į periferiją. Romos kaimynai, prekiaudami ir palaikydami ryšius su imperija, stiprėjo ekonomiškai bei kariškai, kol tapo pajėgūs mesti jai iššūkį. Šiandien Azijos ir kitų anksčiau mažiau išsivysčiusių regionų ekonominė galia taip pat didėja Vakarų atžvilgiu.
Kalbama ir apie Antikos aristokratijos prabangą bei išlaidavimą, kurių atitikmenimis šiuolaikinėje visuomenėje galėtume laikyti vartotojiškumą ir prabangos kultūrą. „Duonos ir žaidimų“ poreikį, visuomenės dėmesį reginiams šiandien atliepia socialiniai tinklai, sportas ir skaitmeninės pramogos. Paralelių galima įžvelgti ir tarp anuometės tradicinių religinių bei šeimos normų kaitos ir dabartinės sekuliarizacijos bei šeimos modelių įvairovės. Galiausiai minimi santuokų vengimas ir bevaikystė, primenantys šiandienę tendenciją tuoktis vėliau ir turėti mažiau vaikų.
Būtent pastarąjį – demografinį – veiksnį čia ir norėčiau aptarti. Mano galva, jis buvo viena svarbiausių priežasčių, lėmusių maždaug tūkstantmetį galingiausia buvusios imperijos žlugimą.
Istoriko Arthuro E. R. Boako tyrimai labiausiai pagrįstų prielaidą, kad Romos imperijos teritorinė ekspansija sukūrė ilgalaikį poreikį išlaikyti dideles karines pajėgas. Ankstyvuoju imperijos laikotarpiu šį poreikį buvo įmanoma patenkinti pasitelkiant užkariautų provincijų žmogiškuosius ir ekonominius išteklius. Tačiau vėlesniais amžiais epidemijos, karai, teritorijų praradimas ir silpstantis valstybės gebėjimas surinkti mokesčius bei mobilizuoti gyventojus apsunkino kariuomenės komplektavimą. Dėl to didėjo priklausomybė nuo už imperijos ribų kilusių karinių grupių, o kai kurių iš jų politinis savarankiškumas prisidėjo prie Vakarų Romos imperijos žlugimo.
Vis dėlto šio neatitikimo tarp imperijos teritorijos dydžio ir gyventojų pajėgumo ją išlaikyti priežastys ėmė ryškėti dar ankstyvuoju imperijos laikotarpiu. A. E. R. Boakas teigė, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas vakarinėje imperijos dalyje prasidėjo maždaug II a. viduryje, o demografinė krizė buvo viena svarbių Vakarų Romos imperijos žlugimo prielaidų. Jo požiūriu, žmonių trūkumas buvo ne tiek griežtos vėlyvosios Romos administracinės sistemos padarinys, kiek viena priežasčių, dėl kurių tokia sistema apskritai susiformavo.
Šią problemą įžvelgė ne vien A. E. R. Boakas. Apie ją kalbėjo ir iškilūs Antikos mąstytojai – net gerokai iki Romos imperijos susikūrimo. Dar II a. pr. Kr. garsus graikų politikas, rašytojas ir istorikas Polibijus rašė: „Mūsų laikais visą Graikiją ištiko mažas gimstamumas ir bendras gyventojų skaičiaus mažėjimas, dėl kurio miestai ištuštėjo, o žemė liko nedirbama, nors nebuvo nei ilgalaikių karų, nei epidemijų.“ Jis taip pat pažymėjo: „Žmonės taip pasidavė išdidumui, godumui ir tingumui, kad nebenorėjo tuoktis, o susituokę – auginti jiems gimusių vaikų; dažniausiai pasilikdavo tik vieną ar du, kad šie gyventų pasiturimai.“
I–II a. gyvenęs romėnų poetas Juvenalis taip aprašė aukštesniųjų visuomenės sluoksnių moteris: „Neturtingos moterys ištveria gimdymo pavojus ir vaikų auginimo vargus. Tačiau kaip retai auksu puoštoje lovoje guli gimdyvė! Tokia didelė yra abortus atliekančių moterų meistrystė ir jų vaistų galia.“ Ovidijus (43 m. pr. Kr. – 17 arba 18 m. po Kr.), smerkdamas nėštumo nutraukimą, rašė: „Jeigu senovės motinoms būtų patikęs toks paprotys, žmonių giminė dėl šios ydos būtų išnykusi.“ Filosofas Seneka (apie 4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.) aptarė silpnų ar apsigimusių naujagimių likimą: „Mes nuskandiname net vaikus, kurie gimsta silpni ar apsigimę.“
Seneka šią praktiką pateikia kaip racionalaus atskyrimo pavyzdį, o ne kaip reiškinį, kurį siektų pasmerkti. Tai ryškiai atskleidžia skirtumą tarp jo išsakytų nuostatų ir krikščioniškosios vaikų gyvybės apsaugos etikos. Apskritai krikščionių ir romėnų pagonių požiūriai į gyvybę, žmogų ir vaisingumą radikaliai skyrėsi. Romėnų mąstymą bei elgesį formavo ir jų religinė pasaulėžiūra, mituose vaizduojami dievų poelgiai.
Archeologai yra aptikę gausių Romos laikotarpio kūdikių palaikų sankaupų net tokiuose tolimuose imperijos pakraščiuose kaip Aškelonas, dabartiniame Izraelyje, ir Škotija. Aškelone rastame nutekamajame kanale aptikta daugybė kūdikių kaulų. Teigiama, kad dauguma jų galėjo būti mergaičių. Taip pat minimi išlikę senovės Delfų gyventojų surašymo duomenys, esą rodantys, kad mergaites augino vos apie vieną procentą šeimų.
Tokie pasakojimai kelia klausimą, kiek mergaičių gyvybė buvo vertinama tuometėje visuomenėje. Senovės romėnų ir graikų taikytą naujagimių atranką galima lyginti su vėlesnėmis eugenikos praktikomis, įskaitant nacistinę eugeniką. Mano vertinimu, panašaus mąstymo apraiškų galima įžvelgti ir tarp kai kurių žmonių, šiandien save laikančių itin pažangiais bei liberaliais. Moterų ir nepilnamečių vaikų padėtis buvo priklausoma nuo vyro valdžios, o jų gyvybė nebuvo saugoma taip, kaip ją įpareigoja saugoti krikščioniškoji etika. Tėvo sprendimas galėjo nulemti, ar naujagimiui bus leista gyventi.
Tad kyla klausimas: ar negrįžtame prie panašaus mąstymo ir mes?
Vakarų Romos išnykimą lėmė to meto dvasinės ir socialinės normos. Daug vaikų vos gimę būdavo išmetami į gatvę. Jei nemirdavo ir juos kas nors pasiimdavo, jie paprastai tapdavo vergais, dažniausiai nuo pat mažumės būdavo verčiami užsiimti prostitucija – tiek mergaitės, tiek berniukai. O mergaičių stoka lėmė homoseksualumo plitimą: jis tapo nauja norma. Kartu su juo plito ir pedofilija. Buvo tvirkinami ne tik vergų, bet ir aristokratų vaikai, nė kiek to nesigėdijant, masiškai ir nuolat, o tokie satyrikai kaip Petronijus apie tai rašydavo pjeses. Sakote, kad šiandien pedofilija labiausiai paplitusi Katalikų Bažnyčioje? Būtent tuometiniai krikščionys visaip stengėsi stabdyti šį reiškinį: surinkdavo ir globodavo pamestus vaikus, kitus mėgindavo išpirkti iš vergijos.
Cezaris Augustas, buvęs imperatoriumi Jėzaus gimimo metu, romėnų buvo garbinamas kaip išgelbėtojas. Karine galia ir diplomatija jis suvienijo žemes ir tautas nuo Egipto iki Gruzijos. Jis numalšino maištus ir beveik išnaikino piratavimą, taip sudarydamas sąlygas prekybai ir beprecedentei gerovei, kuria ypač naudojosi Romos piliečiai. Tai, kas kadaise buvo vien turtuolių prabanga, tapo vidurinės klasės kasdienybe.
Gyvenimas turėjo priminti rojų. Viešpatavo taika. Materialinė gerovė dar niekada nebuvo pasiekusi tokio aukšto lygio. Net ir vidutiniškai pasiturintys romėnai galėjo mėgautis prabanga, kuri vos prieš kelias kartas buvo neįsivaizduojama. Provincijų mokami mokesčiai užtikrino romėnų gerovę, niekam netrūko nei maisto, nei pasilinksminimų. Duonos ir cirko žaidimų užteko visiems. Tačiau pasaulyje, kuriame ankstyvieji krikščionys kūrė šeimas, vyravo tai, ką galėtume pavadinti mirties kultūra.
Žmonės turėjo būti laimingi. Argi tai ne tobulas pasaulis šeimai kurti? Tačiau net ir valdant Augustui (27 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.) romėnai išgyveno krizę. Gyvendami gerovėje, jie priprato prie lengvo gyvenimo, skraidymo nuo vieno malonumo prie kito ir nesivargino auginti vaikų. Nebuvo jokios paskatos tuoktis. Visiems norėjosi plaukti nuo vienos gausios puotos prie kitos, nuo vienos girtos meilės prie kitos.
Augustas pastebėjo šią problemą ir numatė pražūtingus jos padarinius ekonomikai bei šalies saugumui. Jam reikėjo, kad žmonės daugintųsi. Taigi pamėgino viską išspręsti įstatymais. Uždraudė svetimavimą, nesantuokinius santykius ir homoseksualumą, o pažeidėjus bausdavo nuplakimu arba mirtimi. Nesusituokusius vyrus ir moteris apmokestino nepakeliamais mokesčiais. Tokie pat mokesčiai grėsė ir bevaikėms ar mažai vaikų auginančioms poroms.
Ir vis dėlto, kaip apgailestavo pagonių istorikas Tacitas, nei santuokų, nei auginamų vaikų nepadaugėjo – taip visus traukė bevaikių gyvenimo malonumai. Tacito amžininkas Plinijus Jaunesnysis kalbėjo net apie vieno vaiko „naštą“ ir „atlygį bevaikiams“.
Toks imperatoriaus politikos nepaisymas paveikė ir šių įstatymų įgyvendinimą. Iš jų buvo šaipomasi. Klestėjimo laikais žmonės pasvarstydavo ir nuspręsdavo, kad gali sau leisti mokėti baudas. Tai tebuvo pasirinkto gyvenimo būdo išlaidos. Daugelis imperatorių po Augusto mėgino įstatymais paskatinti gimstamumą, tačiau visi šie bandymai žlugo. Roma negalėjo priversti sutuoktinių pasitikėti vienas kitu. Roma negalėjo priversti žmogaus atsisakyti malonumo ar savo norų dėl kito. Roma negalėjo priversti piliečių pakilti virš savo smulkių troškimų dėl bendrojo gėrio.
Žodžiu, didžiojo Augusto demografinės reformos visiškai nenusisekė. Tai man primena dar vieną atvejį, šįkart – iš šių dienų aktualijų: socialdemokratų siūlomą šeimos politikos modelį. Jį ne kartą aptarėme su kolegomis, pavyzdžiui, straipsnyje „Šeima – paramos gavėja ar investicija į Lietuvos ateitį?“. Esmė paprasta: šeimai siūloma daugybė „skanukų“, įvairių paskatėlių auginti vaikus, tačiau niekur nekalbama apie esminę kliūtį jiems gimti – vyraujančias kultūrines ir socialines nuostatas bei būtinybę jas keisti.
Garsusis istorikas Tacitas apie barbarus germanus, kuriems buvo lemta užvaldyti vakarinę Romos imperijos dalį, rašė: „Riboti vaikų skaičių arba nužudyti kurį nors iš vėliau gimusių vaikų laikoma gėdingu nusikaltimu; ten geri papročiai turi daugiau galios negu kitur geri įstatymai.“ Manoma, kad jis šias gentis kiek idealizavo. Be to, neturime tikslių demografinių duomenų nei apie Romos imperiją, nei juo labiau apie germanus. Tačiau istorikai gana plačiai sutaria, kad dėl papročių ar kitų priežasčių germanai gyventojų skaičiaus augimu lenkė romėnus – gal ir ne itin smarkiai, bet vis dėlto lenkė. To ir užteko. Kol imperijos gyventojų skaičius – pagrindinis jos galios šaltinis – nekito arba mažėjo, jos pakraščiuose gyvenančių germanų gausėjo. Kartu jie stiprėjo kariškai bei ekonomiškai, kol galiausiai ėmė diktuoti savo sąlygas pačiam imperijos centrui, o vėliau perėmė jį savo valdžion.
Kita tokia bendruomenė buvo krikščionys, smerkę abortus. Krikščionybėje iki šiol gyva seksualumo kaip kūrybinės galios, skirtos naujai gyvybei kurti ir puoselėti, samprata. Ji skiriasi nuo romėniškosios, kurią būtų galima prilyginti pornografiniam požiūriui į seksualumą. Krikščionys buvo persekiojami, tremiami ir žudomi. Tačiau jie išliko, o jų religija įsigalėjo visoje imperijoje ir galiausiai tapo privaloma. Dar daugiau – būtent krikščionims turėtume būti labiausiai dėkingi už tai, kad didžiausi Romos imperijos kultūriniai ir civilizaciniai pasiekimai pasiekė mūsų dienas ir tebėra naudojami. Ką gi – išlieka stipriausi.
Nuo Romos laikų daug kas pasikeitė. Šiandien vaikus auginančios šeimos iš tiesų susiduria su kur kas didesniais ekonominiais iššūkiais. Tačiau ir mums svarbu nepamiršti, kad ši siūlomos politikos „materialioji kolona“ yra tik antroji, o ne pagrindinė.
būtent krikščionims turėtume būti labiausiai dėkingi už tai, kad didžiausi Romos imperijos kultūriniai ir civilizaciniai pasiekimai pasiekė mūsų dienas ir tebėra naudojami.
Anuometinius germanus ir kitus barbarus galima palyginti su dabartiniais imigrantais iš trečiųjų šalių, kurių dauguma yra musulmonai. Šiandien Vakarų visuomenėse būtent jų gimstamumas yra didžiausias, tad būtent jie turi geriausias galimybes ilgainiui perimti ir šių visuomenių valdymą.
Tyrimai rodo, kad gerokai didesniu gimstamumu pasižymi ir krikščioniškosios bendruomenės, kurių nariai gyvena autentišku tikėjimu, suvokia krikščioniškų principų bei vertybių svarbą ir jais vadovaujasi kurdami santuoką, susilaukdami vaikų bei juos augindami.
Kaip matome, šie krikščionys yra tokie patys, kokie buvo senosios Romos imperijos laikais. Kuo dar jie panašūs? Tuomet jų buvo nedaug, šiandien jų vėl nebėra daug, nors nominaliai save kuriai nors krikščioniškai konfesijai priskiriantys žmonės Vakarų šalyse, vertinant bendrai, vis dar sudaro daugumą. Tačiau kiek tas tikėjimas yra autentiškas ir įsisąmonintas, o kiek – tik formalus, paremtas nuostata „kaip radome, taip paliksime“? Kiek šių žmonių supranta ir vykdo tai, ką prisakė Kristus? Kiek apskritai žino jo priesakus, užuot vaikęsi šiuolaikinio sekuliaraus pasaulio madų?
Taigi tikrasis klausimas norintiems išlikti yra toks: ką pasirinksime – islamą ar krikščionybę? Kitų išeičių nėra.
