Tikėjimo mokymo dikasterija ketvirtadienį, spalio 22 d., Vatikane paskelbė dokumentą „Venite ad Me. Svarstymai apie tikėjimo perdavimą epochų kaitos laikais“, kuriame aptariama tikėjimo perdavimo krizė ir pateikiami praktiniai patarimai, kaip šiandien skelbti Evangeliją.
Dokumente pabrėžiama, kad vienas dabartinės epochų kaitos bruožų yra tikėjimo krizė ir sunkumai perduodant jį iš kartos į kartą. Kai kuriuose pasaulio regionuose šis perdavimas beveik nutrūko. Todėl, pasak dikasterijos, būtina pradėti naują ir platų evangelizacijos etapą, kurio centre būtų kerigma – pagrindinės krikščioniškojo tikėjimo žinios skelbimas:
„Jėzus Kristus tave myli, atidavė savo gyvybę, kad tave išgelbėtų, ir dabar jis gyvena šalia tavęs, kad tave apšviestų, sustiprintų, išlaisvintų.“
Dokumentas prieš paskelbimą buvo pateiktas popiežiui Leonui XIV. Susipažinęs su jo turiniu, popiežius rugpjūčio 21 d. jį patvirtino. Rengiant tekstą prisidėjo vyskupų konferencijos, taip pat buvo pasitelkti vyskupų atsiųsti Viešpatį Jėzų atradusių žmonių liudijimai. Kai kurie jų pateikti dokumento pabaigoje.
Dokumento atspirties taškas – Evangelijoje pagal Matą užrašyti Jėzaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“
Šis kvietimas ragina tikinčiuosius grįžti prie tikėjimo šerdies – kerigmos, kuri nušviečia Bažnyčios skelbiamą tikėjimą ir kviečia asmeniškai bei bendruomeniškai patirti susitikimą su Kristumi.
Dokumente pabrėžiama, kad tikėjimas pirmiausia perduodamas ne kaip doktrininių tiesų ar religinių žinių visuma, bet kaip gyvenimo Bažnyčios bendruomenėje būdas, į kurį žmogus palaipsniui įvedamas.
Pirmoji tikėjimo perdavimo vieta yra šeima, todėl itin svarbus Bažnyčios ir šeimos bendradarbiavimas.
Pirmoji tikėjimo perdavimo vieta yra šeima, todėl itin svarbus Bažnyčios ir šeimos bendradarbiavimas. Tačiau daugelyje pasaulio vietų tikėjimo perdavimas šeimose yra nutrūkęs, o jaunajai kartai nebėra perduodama krikščioniškojo tikėjimo patirtis.
Atsižvelgiant į šią padėtį, dokumente raginama daugiau dėmesio skirti suaugusiųjų evangelizacijai ir neapsiriboti katecheze, skirta vien vaikams bei paaugliams. Taip pat pabrėžiama tinkamos kalbos ir gyvo tarpasmeninio ryšio svarba. Evangelijos žinia apie Dievo meilę ir gailestingumą turi būti perteikiama taip, kad žmogus suprastų, jog ši meilė ir gailestingumas skirti būtent jam.
Didelė reikšmė teikiama ir pačiai krikščionių bendruomenei – Dievo žodžio klausymui, liturgijos šventimui ir tikėjimo liudijimui. Raginama kurti grupes, kuriose būtų klausomasi Dievo žodžio, jis apmąstomas, juo dalijamasi ir meldžiamasi.
Tikėjimo perdavimui taip pat svarbus tikinčiųjų pavyzdys. Dokumente išskiriami trys jo matmenys: šventumo liudijimas, artumas kitam žmogui ir atjauta bei pagalba vargstantiems.
Svarbia tikėjimo perdavimo priemone išlieka ir liaudies pamaldumas. Dokumente minimos tiek senas tradicijas turinčios, tiek naujai atsirandančios piligrimystės, tradicinės brolijos ir savanorystė, kuri taip pat gali tapti būdu priartėti prie Bažnyčios gyvenimo.
Dikasterija taip pat pabrėžia katalikų pasauliečių – moterų ir vyrų – atsakomybę. Jie turi dalytis atsakomybe su dvasininkais ir vadovauti Bažnyčioje vykstantiems procesams.
Dokumento pabaigoje dar kartą primenama pagrindinė jo žinia – Kristus yra tikroji šviesa. Šią dovaną būtina perduoti šiandienos žmonėms, kad jie galėtų gyventi Kristaus šviesos apšviesti ir semtis iš jo malonės šaltinio.
