Kokie skirtingi būtume, gyvename vienoje planetoje ir joje kažkaip turime sutarti dėl to bendro gyvenimo taisyklių. Tokių taisyklių visuma – savotiškas pagrindinis žmonijos įstatymas – specialioje literatūroje vadinamas Pasaulio Tvarka.
Šiandieninis pasaulis vadintinas tvarkinga valstybių bendrija, jeigu tose valstybėse laikomasi demokratijos pagrindų, visuotinai pripažintų žmogaus teisių, jei jose veikia vadinamoji rinkos ekonomika.
Suprantama, iki idealios tvarkos mums toli, nes demokratijos ar žmogaus teisių lygis ne visur vienodas, o rinka ne tokia jau laisva. Tačiau sakome, kad tvarkingai gyventi verta, ir kiekvienas savaip prisidedame prie tvarkos palaikymo.
Svarbu pasakyti, kad tokia tvarka, kaip šiandien, buvo ne visada. Dabartinė tvarka susiformavo po Antrojo pasaulinio karo. Ne taip jau ir senais laikais valdžios niekas nerinkdavo, tautos neturėjo jokios etninio apsisprendimo teisės, valstybių rinkos užsidarydavo viena nuo kitos, buvo visai legalu prekiauti žmonėmis (vergais!), „atradinėti“ nežinomas teritorijas ir paversti jas savo kolonijomis.
O jei dabar yra ne taip, kaip praeityje, logiška manyti, kad ateityje bus kitaip, nei dabar. Žinau, kad tai skamba gąsdinančiai, nes mums, lietuviams, dabartinė Pasaulio Tvarka atrodo visai priimtina.
Žinovai sako, kad nauja Pasaulio Tvarka atsiranda esant keliems veiksniams:
-jei esanti Pasaulio Tvarka netenkina ženklios pasaulio dalies politinių ar ekonominių lūkesčių;
-jei yra kas nors pasiruošęs tą tvarką griauti (bet nebūtinai sukurti iš esmės naują Tvarką);
-jei esančios tvarkos gynėjai nėra pasirengę esančios tvarkos ginti (nepasirengę, kariškai, ekonomiškai ar tiesiog neturi resursų bei politinės valios);
-jei yra bent keletas svarbių politinių žaidėjų, formaliai tvarkos negriaunančių, bet norinčių (ir galinčių) pasinaudoti „tarpuvaldžiu“, atsiradusiu senos Tvarkos griuvėsiuose.
Rimtai pagalvojus, regis, yra visos sąlygos teigti, kad esanti Pasaulio Tvarka gali būti sugriauta.
Rimtai pagalvojus, regis, yra visos sąlygos teigti, kad esanti Pasaulio Tvarka gali būti sugriauta.
Pradėkime nuo to, kad pasaulis šiandien gerokai ne toks „tvarkingas“, kaip turėtų būti pagal apibrėžimą. Nesunku paskaičiuoti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvena šalyse, kurios yra apibūdinamos kaip silpnos demokratijos arba autoritariniai režimai, jų ekonomikos laisvė yra labai suvaržyta, žmogaus teisių sferoje visame pasaulyje įsivyrauja chaosas – ar svarbiau yra visuotinai pripažintos ar individualiai išskirtinos teisės?
Dauguma pasaulio gyventojų mano, kad ekonominė tvarka nėra jiems palanki, politinė įtaka padalinta neproporcingai ir pan… Taigi, iki lūkesčių toli toli.
Rusija, Kinija ir dar ne viena šalis yra pasiruošusi ar bent jau neslepia noro keisti Pasaulio Tvarką. Rusijos karas prieš Ukrainą yra visiškai ciniškas chuliganizmas, rodantis, kad šalis yra pasiruošusi nepaisyti jokių dabartinės Pasaulio Tvarkos taisyklių.
Rusijai nebesvarbu jokios konvencijos ar sutartys, ji jau negali grįžti į normalaus Tvarkos dalyvio būseną. Ji dabar veiks ne pagal sutartis, o pagal naudą sau, tad nereikia tikėtis, kad labai brangins ir galimybes būti esančioje globalioje ekonomikoje ar šiaip jau esamose tarptautinėse struktūrose.
Jei Rusijai seksis, tikrai ras einančių paskui ją. Tai nebus gerai, kad reikia stengtis, kad Rusijai bent jau nesisektų.
Tai, ką politikoje vadiname Vakarais, nebuvo pasiruošę ir iki šiol nėra pasiruošę (ap)ginti esamą Tvarką. Pasiruošę veikiau bandyti atkalbėti griovėjus jos negriauti. Euroatlantinę bendruomenę politiškai valdo žmonės ir politinės jėgos, kurios išaugo ideologinėje „istorijos pabaigos“ terpėje, išmoko gyventi su lozungu „karo nebus, nes tai kvaila ir neracionalu“, bet ne su „si vis pacem, para bellum“ (išvertus lotynų k. „nori taikos, ruoškis karui“).
Šiandien bendruomenė yra pasiruošusi kompromisui su Tvarkos griovėjais, tikėdamasi, kad dabartinės Pasaulio Tvarkos idėja ilgainiui vis tiek laimės. Bet tai pavojinga iliuzija, gali laimėti betvarkė.
„Istorijos pabaigos“ ir globalios demokratijos lozungai teigia, kad laisvės ir žmogaus teisių klausimai neturi sienų ir vertybes reikia ginti visame pasaulyje, kad blogis yra netoleruotinas.
Teiginys, kad JAV nesiekia keisti valdžios Rusijoje, skamba kaip veikiau susitaikymas su blogiu nei kaip siekis jį nugalėti. Klausimas, ar NATO ir ES yra pasiruošę ginti bent jau save, dar neištestuotas, bet gali tekti gintis patiems, jei pagalba kariaujančiai Ukrainai bus nepakankama.
Reikia pasakyti, kad demokratinis (ir nevisai demokratinis pasaulis) visose žmogiškose dimensijose – kultūros, sporto, meno, humanitarinės pagalbos – jau seniai Ukrainos pusėje kariauja su Rusija, nedalyvauja kare tik kariškiai, ir tai skamba kaip tikrai kvailas paradoksas. Rusija jau šiandien neslepia, kad Ukrainoje ji kariauja ne su Ukraina, o su NATO ir ES, bet NATO ir ES savotiškai apsimeta, kad nekariauja…
Nežinia ar NATO ir moraliai pasiruošęs ginti esamą Pasaulio Tvarką, ar pasiruošęs priimti jos esminius pokyčius (pvz. didesnį Rusijos ar Kinijos dominavimą)?
Turkija, Indija, Vidurio Rytai, Lotynų Amerika atidžiai seka, ar gali rasti savo įtakos nišą naujoje Tvarkoje. Jei Ukraina laimi (o net jei ir pralaimi), tai ne todėl, kad yra tobula demokratija, nepriekaištinga rinkos ekonomika ar nekorumpuota bendruomenė. Ji turi didelių trūkumų minėtose srityse, bet turi formaliai sunkiai apibrėžiamas tautos, tikėjimo ir bendruomenės vertybes.
Europos moralinis autoritetas pereina iš Vakarų Europos į Vidurio Europą. Prancūzija ir Vokietija autoritetą iš tikro praranda. Ukrainos-Lenkijos-Lietuvos ir pan. sandrauga tampa nauju idėjų centru, prie jo gali jungtis, pvz., kokia nors Jungtinė Karalystė (ne ES). Kalbama apie 150 mln. žmonių, o tai daugiau nei Rusijoje, kuri ne tokia jau ir didelė, kokia nori būti.
Jos tariamai sąjungininkei Kinijai išties nereikia stiprios Rusijos, Indijai nereikia stiprios Kinijos, Turkijai nereikia stiprios Rusijos, bet klausimas, ar tikrai reikia stiprios Ukrainos. Tai irgi labai įdomu. Čia jau dirva detalesniems svarstymams.
Žinomas geopolitikas George‘as Friedmanas (Džordžas Fridmanas) „pranašavo“, kad nauji galios centrai bus JAV, Japonija, „naujieji“ Osmanai ir Vidurio Europa. Kitas geopolitikas Ivanas Krastevas „pastebėjo“, kad ateitis priklauso tautos, tikėjimo ir bendrijos (genties?) pagrindu kuriamoms valstybėms. Išties įdomu ir kažko naujo pradžia. Ir kas žino, gal ne taip ir blogai? Tik Ukraina turi laimėti.
