Sekmadienį bažnyčioje teko išgirsti labai keistą pamokslą. Gerbiamas ir vienoje radijo laidoje dažnai girdimas kunigas tikintiesiems aiškino, kokia prasme Bažnyčia yra Kristaus Kūnas. Taip, mes visi esame kokie nors jos nariai, kas ranka, kas koja, kas akys ar ausys. Bet tai esą nėra paprasta suprasti.
Štai pas jį į Čikagos jėzuitų namus 1991 metais pirmą kartą iš Lietuvos atvažiavęs vienas kunigėlis, jie jo labai laukę, jaudinęsi, norėję parodyti, ką turį geriausia. O geriausia buvusi vasaros lietuvių skautų stovykla, iki kurios – penkios valandos kelio.
Ir štai jie važiuoją automobiliu, besikalbą apie įvairius dalykus. Išėjusi kalba ir apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną. Ir amerikono nuostabai, kunigėlis iš Lietuvos nesutinkąs, kad visi Bažnyčios nariai esą Kristaus Kūnas. Daugiau apie tą pokalbį nieko nepaaiškino, savo pokalbininko argumentų nepaminėjo.
Pagaliau nuvažiavę jie į tą skautų stovyklą, o ten vadovės studentės vaikų būrius rikiuoja, su jais po miškus laksto, viską, ką reikia daro. Nesupratingasis kunigėlis vėl klausia, kodėl tos jaunos moterys su svetimais vaikais užsiėmę, kodėl ne su savo vaikais sėdi?
Mūsų pamokslininkui buvę net gėda ką nors aiškinti, siuntęs patį jų klausti. Kaip gi jis toks negudrus, nežinąs, kad visi tikintieji esą Kristaus Kūno dalys. Tik vėliau ilgai mąstęs ir susivokęs, kad ar tai 1942 m., ar dar anksčiau Apaštalų Sostas buvo paskelbęs encikliką tuo klausimu, o Lietuvoje karas, okupacija, nepasiekę tie dokumentai Bažnyčios Lietuvoje…
Asociatyvi Cathopic nuotr.
Tai štai ir svarstau apie tą pamokslą. Ar šiaip žiūrėsi, ar taip, žiauriai atsilikusi ta Lietuvos Bažnyčia ir buvo, ir yra, popiežiaus enciklikų neskaito, apie mistinį Kristaus Kūną nieko nesupranta…
Tai ta pati Lietuvos Bažnyčia, kurios vyskupus šaudė, kalino, nuodijo, kurios daugybė kunigų buvo nužudyti ar kalėjo lageriuose, kurios visi vienuolynai buvo uždaryti, kur kunigai ne skautų stovyklų studenčių padedami rengdavo, o už vaikų katechizavimą kalėjimuose sėdėdavo.
Tai ta pati Bažnyčia, kuri leido Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuri meldėsi iš Sibiro maldaknygės, kuria kita proga žavėjosi mano girdėtas pamokslininkas.
Ką turėtų reikšti toks pamokslas? Ar nereikėtų jo klausytis dabartinių diskusijų fone, kai dabartinei valdžiai įsiteikti trokštantys katalikų rateliai kalba apie Lietuvos Bažnyčios „klerikalizmą“, „atsilikimą“, „nejautrumą“, „legalizmą“, popiežiaus Pranciškaus dokumentų „ignoravimą“?
Ar tai nereiškia, kad pavasarį mūsų laukia nauja Bažnyčios skaldymo ir pjudymo kampanija?
