Kaip senojo pasaulio griovimo ideologija, perversinė kalba ir mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama „prevencija“ susitinka ant mūsų namų sienų
1917-ieji: sugriauti senąjį pasaulį!
1917 metais Rusijoje įvyksta Spalio socialistinė revoliucija.
Jos ideologinis pagrindas – Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 metų vasarį Londone paskelbtas „Komunistų partijos manifestas“. Tai ne kosmetinių reformų programa. Tai revoliucinė doktrina, nukreipta prieš buržuazinę santvarką, jos nuosavybės santykius ir juos palaikančias institucijas.
Sugriauti senąjį pasaulį ir ant jo griuvėsių pastatyti naują!
Griaunama ne tik valstybės santvarka ir privatinės nuosavybės sistema. Puolami senojo pasaulio pamatai – moralė, religija, šeima, tradicijos, kultūra, menas, autoritetai ir nusistovėjusi vertybių sistema. Marksas ir Engelsas „Manifeste“ tiesiogiai kelia buržuazinės šeimos panaikinimo klausimą, kritikuoja buržuazinę moralę ir religiją. Bolševikų revoliucinėje praktikoje siekis sunaikinti senąją santvarką apima ir visuomenės gyvenimo, auklėjimo bei kultūros pertvarkymą.
1917 metų spalio 25 dieną pagal tuometinį Rusijos kalendorių, arba lapkričio 7-ąją pagal dabartinį, bolševikai užgrobia valdžią Petrograde. Kreiseris „Aurora“ iššauna vieną tuščią šūvį, vėliau paverstą revoliucijos simboliu.
Kitą dieną, spalio 26-ąją pagal senąjį kalendorių, arba lapkričio 8-ąją pagal dabartinį, priimamas Dekretas dėl žemės. Privati žemės nuosavybė panaikinama be kompensacijos.
Vakar žmogus buvo teisėtas žemės savininkas. Šiandien revoliucinė valdžia paskelbia, kad ankstesnė nuosavybės tvarka nebegalioja.
Senasis pasaulis turi būti sugriautas. Naująjį pasaulį kursime mes. Ir mes nustatysime naujas taisykles.
Tačiau štai stulbinantis simbolinis sutapimas.
Tais pačiais 1917 metais, tik keliais mėnesiais anksčiau, Niujorke įvyksta savotiška revoliucija meno sampratoje.
Prancūzų menininkas Marcelis Duchamp’as paima paprasčiausią porcelianinį pisuarą, pasirašo jį „R. Mutt“, pavadina „Fontanu“ ir 1917 metų balandį pateikia parodai.
Parodos organizatoriai jo nepriima. Pisuaras paslepiamas už pertvaros. Originalas vėliau dingsta.
Tačiau po kelių dešimtmečių šis sumanymas tampa viena garsiausių XX amžiaus meno ikonų.
Kas atsitiko?
Ar pasikeitė porcelianas?
Ne.
Ar pisuaras įgijo naujų estetinių savybių?
Ne.
Pasikeitė meno institucijų sprendimas, ką pripažinti menu.
Duchamp’as neorganizavo bolševikų revoliucijos. Jo provokacija turėjo savarankišką kilmę ir tikslą – mesti iššūkį tradicinei meno sampratai bei autoritetams.
Tačiau simbolinė paralelė akivaizdi.
Spalio socialistinė revoliucija griauna senąją visuomenės santvarką. Duchamp’as griauna tradicinio meno sampratos ribas.
Vienur revoliucinė valdžia paskelbia, kad senoji nuosavybės tvarka nebegalioja.
Kitur meno pasaulyje iškeliama mintis, kad net pisuaras gali būti pripažintas meno kūriniu.
Vienur naujasis politinis autoritetas nustato, kas yra teisėta nuosavybė.
Kitur naujasis meno kanonas nustato, ką galima vadinti meno kūriniu.
Abiem atvejais simboliškai matome senojo pasaulio normų griovimą ir naujų taisyklių įtvirtinimą.
Ir čia kyla klausimas, tiesiogiai susijęs su šiandieniniu aerozoliniu vandalizmu.
Jeigu kažkas paima aerozolio balionėlį ir be savininko leidimo išterlioja svetimą fasadą, ar tas veiksmas nustoja būti vandalizmu vien todėl, kad kažkas jį pavadina „gatvės menu“?
Ar užtenka įkurti festivalį, surengti parodą, paskelbti manifestą, suteikti finansavimą ir pakeisti žodyną, kad svetimo turto gadinimas taptų kultūra?
Ar pasikeitė pats veiksmas? O gal tik jo pavadinimas ir institucinis pripažinimas?
Gramsci: užvaldyti reikia ir tai, kas laikoma „normalu“
Antonio Gramsci – italų marksistas, vienas Italijos komunistų partijos (įkurtos 1921 m.) steigėjų ir teoretikas. Kalėjime 1929–1935 m. rašytuose „Kalėjimo sąsiuviniuose“ (it. Quaderni del carcere) jis išplėtojo kultūrinės hegemonijos sampratą.
Visuomenės tvarką palaiko ne tik policija, teismai ir ekonomika. Ją palaiko kultūra, mokykla, institucijos, kalba, papročiai ir visuomenėje nusistovėjęs supratimas, kas yra normalu.
Tai milžiniškos reikšmės poslinkis.
Gramsci apie grafiti nerašė, tačiau šią logiką galima pritaikyti ir mūsų temai. Jeigu nori pakeisti visuomenę, neužtenka pakeisti įstatymo. Reikia keisti ir atsakymus į klausimus: kas yra nuosavybė? Kas yra tvarka? Kas yra autoritetas? Kas yra grožis? Kas yra kultūra? Kas yra vandalizmas?
Kova persikelia į sąvokas.
1957–1968 m.: miestas tampa ideologinio konflikto teritorija
1957 m. liepą Italijoje, Cosio di Arroscia kaime, įsteigtas Situacionistų internacionalas (pranc. Internationale situationniste, angl. Situationist International) – radikalus antikapitalistinis judėjimas, jungęs marksistinę kritiką su avangardiniu kultūriniu maištu.
1967 m. lapkritį Guy Debord – prancūzų marksistas, situacionistų teoretikas – išleido knygą „Spektaklio visuomenė“ (pranc. La Société du spectacle), kurioje reklama, vartojimas, vaizdai, kasdienybė ir pats miestas buvo interpretuojami kaip galios santykių dalis.
1968 m. Henri Lefebvre – prancūzų marksistinės tradicijos filosofas ir sociologas – išleido knygą „Teisė į miestą“ (pranc. Le Droit à la ville). Vėlesnėje radikalioje miesto teorijoje ši sąvoka tapo labai įtakinga: miestas pradėtas suvokti kaip socialinės galios erdvė, kurios naudojimą ir formavimą galima siekti „atsiimti“.
Tais pačiais 1968-aisiais per vadinamuosius Gegužės įvykius (pranc. Mai 68) Paryžiaus protestuose sienos realiai tapo revoliucinės komunikacijos priemone. Ant jų buvo rašomi lozungai, jos buvo savavališkai perimamos politinei žiniai.
Siena tapo frontu.
Ir čia įvyksta svarbi inversija.
Jeigu siena interpretuojama kaip „sistemos“ kontroliuojamas paviršius, jos savavališkas perrašymas jau gali būti romantizuojamas ne kaip svetimos nuosavybės pažeidimas, o kaip „pasipriešinimas“.
Savininkas tampa sistemos dalimi.
Įsibrovėlis – maištininku.
Modernus amerikietiškas taggingas turi atskirą istoriją: jis išplito XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje Filadelfijoje, vėliau Niujorke. Tačiau radikalioji kultūros teorija suteikė žodyną, kuriuo savavališką miesto paviršiaus užvaldymą tapo įmanoma pateikti kaip prasmingą politinį ar kultūrinį gestą.
O tam reikėjo dar vieno dalyko – pakeisti žodžius.
Orvelas: jeigu pakeisi žodį, gali pakeisti ir kaltąjį
Čia Džordžas Orvelas tampa ne literatūriniu papuošimu, o vienu svarbiausių raktų visam mechanizmui suprasti.
Romane „1984“ (išleistas 1949 m.) karą administruoja Taikos ministerija.
Represijas, kankinimą ir žmogaus palaužimą – Meilės ministerija.
Melą ir istorijos perrašymą – Tiesos ministerija.
Tai nėra vien juodas humoras. Orvelas romane sukūrė naujakalbę – dirbtinę kalbą, skirtą susiaurinti mąstymą, ir dvimintystę – gebėjimą vienu metu tikėti dviem viena kitai prieštaraujančiomis tiesomis. O esė „Politics and the English Language“ (1946) jis tvirtino, kad politinė kalba dažnai skirta apgaulei pateikti kaip tiesai.
Orvelas parodė, kas nutinka, kai politinė kalba pradeda žmogui sakyti: tu matai viena, bet privalai vadinti tai kitaip.
Žmogus patiria prievartą – jam sakoma „meilė“.
Mato melą – „tiesa“.
Mato karą – „taika“.
Šiandien demokratinėje visuomenėje, žinoma, nekalbame apie Orvelo totalitarinę valstybę.
Tačiau jo aprašytą kalbinės inversijos mechanizmą verta atpažinti visur, kur žodis pradeda slėpti veiksmo esmę.
Pažiūrėkime:
svetimo turto žymėjimas – „saviraiška“;
vandalas – „menininkas“;
vizualinis teršimas – „urbanistinė kultūra“;
vandalų aplinka – „subkultūra“;
jos propagavimas – „edukacija“;
jos finansavimas mokesčių mokėtojų pinigais – „prevencija“.
Vienas žodis gali apversti visą moralinę sceną.
Jeigu sakome „vandalas“, klausiame: kodėl jis sugadino svetimą turtą?
Jeigu sakome „menininkas“, klausimas jau beveik priešingas: kodėl visuomenė neleidžia menininkui reikštis?
Kaltinamasis ir nukentėjusysis kalboje pradeda keistis vietomis.
O kodėl mes apskritai turime tai vadinti „graffiti“?
Jeigu žmogus įsilaužia į jūsų butą ir išneša jūsų daiktus, jūs jį vadinate vagimi.
Bet įsivaizduokime, kad po kurio laiko pats vagis ir jį palaikanti aplinka pradėtų reikalauti vartoti kitą terminą.
Ne „vagis“, o, pavyzdžiui, „socialinis nivelistas“.
Juk jūs turėjote daugiau daiktų, jis – mažiau. Jis tik „niveliavo socialinį skirtumą“.
Absurdas?
Žinoma.
Nes pakeistas žodis nepakeičia veiksmo esmės.
Daiktai buvo paimti be savininko sutikimo.
Todėl verta užduoti tokį pat klausimą ir apie graffiti.
Kodėl tyčinį svetimo turto žymėjimą aerozoliu mes pirmiausia turime vadinti žodžiu, kuris apibūdina jo stilių, sceną ar subkultūrą?
Kodėl negalime jo vadinti pagal patį veiksmą?
Aerozoliniu vandalizmu.
Jeigu žmogus be leidimo aerozoliu pažymi svetimą fasadą, elektros spintą, tiltą ar kitą objektą ir palieka savininkui ar visuomenei valymo, perdažymo ar restauravimo išlaidas, pagrindinis faktas nėra jo „stilius“.
Pagrindinis faktas – svetimas turtas buvo sąmoningai pakeistas be savininko valios.
Todėl kova dėl žodžio nėra smulkmena.
Pervadinti veiksmą reiškia pakeisti jo moralinį rėmą.
Vagį pavadinus „socialiniu nivelistu“, vagystė nedingsta.
Vandalą pavadinus „menininku“, žala taip pat nedingsta.
Keičiasi tik tai, ką visuomenė skatinama matyti pirmiausia – veiksmą ir jo auką ar veikėjo savęs pateikimą.
Ir būtent todėl sąvokų pervadinimas gali tapti ideologinės kovos priemone.
Kas kontroliuoja reiškinio pavadinimą, tas bent iš dalies kontroliuoja ir tai, kaip visuomenė tą reiškinį vertina.
„Vagystė“ nukreipia dėmesį į pažeistą nuosavybės teisę.
„Socialinis nivelavimas“ nukreiptų dėmesį į nelygybę.
„Vandalizmas“ nukreipia dėmesį į svetimo turto gadinimą.
„Saviraiška“ – į veikėjo norą reikštis.
„Aerozolinis vandalizmas“ centre palieka patį veiksmą, svetimą turtą ir jo savininkui paliktą žalą.
„Graffiti kultūra“ dėmesį perkelia į grupės tapatybę, estetiką ir jos pačios pasakojimą apie save.
Faktai nuo žodžio nepasikeičia.
Tačiau gali pasikeisti tai, kur visuomenė mokoma žiūrėti.
Ir tuomet kova vyksta jau ne tik dėl sienos.
Ji vyksta ir dėl teisės pasakyti, kas su ta siena buvo padaryta.
„Subkultūra“ – kultūra pro galines duris
Ypač iškalbingas žodis – „subkultūra“.
Akademinėje sociologijoje jis gali būti neutralus: taip galima tirti bet kokią grupę, turinčią savo žargoną, simbolius, hierarchiją ir elgesio normas.
Tačiau viešojoje kalboje jo šaknis yra labai aiški: kultūra. Priekyje tik sub-.
Vandalizmo aplinka jau įvedama į kultūros šeimą.
Pirmiausia – „scena“.
Paskui – „bendruomenė“.
Tada – „subkultūra“.
Vėliau – „gatvės kultūra“.
„Urbanistinė kultūra“.
Ir galiausiai priešdėlio sub- gali visai nebereikėti. Lieka: „kultūra“.
O tada žmogus, kuris pasako „nenoriu tagų ant savo namo“, jau gali būti paverstas žmogumi, kuris „nesupranta kultūros“.
Štai beveik tobula inversija: vandalas gauna kultūrinį statusą, o jo auka – kultūrinį kompleksą.
Pirmiausia žmogui primetamas vaizdas. Paskui mėginama primesti ir teisingą reakciją į tą vaizdą.
Tai ir yra vieta, kur Orvelas tampa nepaprastai aktualus.
Miesto siena nėra tuščias lapas
Prie viso to prisideda dar viena tyliai priimta prielaida: jeigu mieste yra švari siena, ją būtinai reikia kuo nors „pagyvinti“.
Kodėl?
Architekto suprojektuotas fasadas nėra tuščias popieriaus lapas. Jo proporcijos, medžiagos, faktūra, spalva, langai, šešėliai ir santykis su gatve jau sudaro architektūrinę visumą.
Kartais tinkamiausia miesto sienos puošmena yra tiesiog švari siena.
Tam tikroje vietoje gali būti pagrįsta profesionali sieninė tapyba, freska, mozaika, keramika ar kitas su architektūra suderintas sprendimas.
Kitoje vietoje jis visiškai nereikalingas.
Trečioje – perteklinis ar net žalingas, nes pradeda konkuruoti su pačia architektūra.
Todėl profesionalus klausimas yra ne „ką čia dar nupiešti?“, o: ar šiam pastatui ir šiai miesto erdvei apskritai reikia papildomo vaizdo?
O jeigu reikia – kodėl būtent aerozolio balionėlis?
Čia prieiname prie dar vieno beveik neužduodamo klausimo.
Jeigu tikslas iš tiesų yra puošti miestą, kodėl taip atkakliai pasirenkama technologija, tapusi vienu atpažįstamiausių šiuolaikinio taginimo atributų – aerozolio balionėlis?
Miestą galima dekoruoti teptuku, voleliu, freskos technika, mozaika, keramika, reljefu, metalu, medžiu ar daugybe kitų priemonių, o gal kokybiška architektūra nereikalauja, kad fasadas būtinai dar privalo būti dekoruotas infantiliais piešinukais ir raidžių keverzonėmis?
Jeigu tikslas yra architektūrinis rezultatas, technologiją turėtų diktuoti vieta ir sumanymas.
Bet kai mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamame renginyje išlaikomas būtent aerozolinis atlikimo būdas, kartu išlaikomas ir atpažįstamas graffiti bei taginimo vizualinis kodas: balionėlis, purškimo gestas, raidžių stilistika, slapyvardžiai, greito sienos žymėjimo estetika.
Pats aerozolio balionėlis, žinoma, nėra nusikaltimo įrankis savaime. Juo teisėtai dažoma daugybė dalykų. Tačiau kontekstas nėra neutralus.
Jeigu tikslas – kuo aiškiau atskirti teisėtą kūrybą nuo neteisėto svetimo turto žymėjimo, kodėl išsaugome būtent vandalizmo aplinkai būdingiausią technologinę ir vizualinę kalbą?
Viena vertus, sakome: „Aerozoliu žymėti svetimus fasadus negalima.“
Kita vertus, miesto renginyje ta pati technologija pateikiama kaip patraukli, jaunatviška ir viešai pripažįstama veikla.
Riba ne ryškinama.
Ji trinama.
Kai valdininkai mokesčių mokėtojų pinigais pradeda finansuoti tai, nuo ko mokesčių mokėtojams tenka gintis
Čia istorija padaro beveik groteskišką posūkį.
Tai, kas buvo siejama su antiinstituciniu maištu, ilgainiui pradedama institucionalizuoti.
Legalios sienos. Festivaliai. Dirbtuvės. Viešinimas. Jaunimo įtraukimas.
Ir visa tai – ne pačių valdininkų, o iš miestiečių surinktais pinigais.
Mokesčių mokėtojai nebūtinai yra tie, kurie pasirinko tokią veiklą finansuoti. Jie sumoka mokesčius, o sprendimą, kam jų surinkti pinigai bus panaudoti, priima valdžios institucijos ir jų pareigūnai.
Štai čia ir atsiranda paradoksas.
Žmogus moka mokesčius tikėdamasis, kad valdžia saugos jo nuosavybę, viešąją tvarką ir miesto aplinką. Tačiau dalį iš jo surinktų pinigų valdininkai gali skirti veiklai, kuri romantizuoja tą pačią aerozolinio žymėjimo estetiką ir aplinką, nuo kurios padarinių tas pats žmogus paskui turi gintis.
Taigi ne mokesčių mokėtojas nusprendžia finansuoti maištą prieš save.
Valdininkai jo surinktus pinigus panaudoja taip, kaip jis pats galbūt niekada nebūtų pasirinkęs.
Ir jeigu tokia politika prisideda prie ribos tarp leistino piešimo ir svetimo turto gadinimo trynimo, gyventojas galiausiai gali patirti dar vieną žalą – jau savo kieme, ant savo namo ar savo miesto.
Marketingo abėcėlė veikia ir čia
Pažiūrėkime, kaip veikia bet kokia reklama ir marketingas.
Jos principai paprasti ir universalūs: vaizdą kartoti, jį romantizuoti, daryti patrauklų, visuotinai priimtiną, visur matomą, įsmingantį į akis, į sąmonę ir galiausiai į žmogaus sielą.
Tiksliai ta pati logika taikoma ir graffiti festivaliams.
Jie ruošiami už jūsų – miestiečių – surinktus mokesčius.
Jie romantizuoja aerozolio gestą.
Aktyvina.
Sukuria tarpusavio ryšius.
Pripratina.
Jaunas žmogus, kuris galėjo rinktis krepšinį, muziką, futbolą ar bet kurį kitą hobį, yra pratinamas ir masiškai įtraukiamas laikyti rankoje aerozolio balionėlį.
Festivalis baigiasi – socialiniai tinklai, kontaktai ir estetika lieka.
Tokiu būdu graffiti sritis sistemingai tirpdo ribą tarp nusikaltimo ir „meno“.
Ir visa tai daroma ne už pačių sprendimus priimančių valdininkų pinigus.
Tai daroma už jūsų pinigus.
Reikia pamiršti miglotus posakius „savivaldybė finansavo“.
Reikia sakyti aiškiai ir atvirai:
valdininkai paėmė dalį iš miestiečių surinktų mokesčių ir nusprendė juos panaudoti štai taip;
tai jūsų pinigai;
jūs juos uždirbote;
jūs juos sumokėjote;
o sprendimą, kur juos panaudoti, priėmė kiti.
Ir galėjo panaudoti veikloms, kurios nedaro žalos.
2012-ieji: Klaipėda jau išbandė šį paradoksą
Svarbiausia buvo ne jų stažas.
Svarbiausia – konkretus faktas.
Straipsnyje rašyta, kad tie patys žmonės, kurie dienomis bendradarbiavo su Klaipėdos miesto savivaldybe ir organizavo jaunųjų graffiti piešėjų konkursus, tuo pat metu buvo įtariami sistemingu miesto objektų gadinimu.
Vėliau byla pasiekė teismą.
Šis precedentas neįrodo, kad kiekvienas legalaus renginio dalyvis taps vandalu. Tačiau jis labai aiškiai parodo, kad „duokime jiems legalią sieną – ir jie nustos žymėti nelegalias“ nėra savaiminis dėsnis.
Klaipėdos patirtis parodė, kad abi veiklos gali egzistuoti vienu metu.
Dieną – bendradarbiavimas su savivaldybe.
Naktį – miesto objektų gadinimas.
Todėl šiandien klausimas turi būti ne „kodėl gi nepabandžius?“.
Mes jau bandėme.
Keturguba piliečio sąskaita
Ir dabar viską suskaičiuokime ne ideologo, ne festivalio organizatoriaus, o paprasto gyventojo akimis.
Pirmą kartą jis sumoka mokesčius tam, kad valstybė ir savivaldybė atliktų fundamentalią funkciją – saugotų teisę, viešąją tvarką ir jo nuosavybę.
Policija nėra dovana piliečiui. Pilietis už jos darbą jau sumokėjo.
Antrą kartą dalį iš jo surinktų mokesčių valdininkai skiria graffiti festivaliams, renginiams, sienoms, viešinimui ir infrastruktūrai.
Trečią kartą žmogus moka tada, kai jo namas vis tiek pažymimas.
Valymas.
Dažymas.
Restauravimas.
Ir jeigu po savaitės ar mėnesio atsiranda naujas tagas – vėl valymas.
Vėl dažymas.
Vėl pinigai.
Tačiau yra ir ketvirtoji sąskaita.
Ji ne piniginė.
Tai moralinis gyventojo pažeminimas.
Žmogus jau sumokėjo mokesčius už miesto, visuomeninio ir savo turto apsaugą.
Dalį jo sumokėtų pinigų valdininkai panaudojo veiklai, kuri, jo akimis, romantizuoja tą pačią charakteringą veiklą, nuo kurios jis kenčia.
Paskui jis dar kartą savo pinigais sumokėjo už padarytos žalos pašalinimą.
Ir po viso to jam dar aiškinama, kad vandalas yra „menininkas“, vandalizmo aplinka – „subkultūra“, jos viešinimas – „edukacija“, o jos finansavimas jo paties pinigais – „prevencija“.
Tai jau nebe vien finansinė žala.
Tai žmogaus orumo klausimas.
Nes gyventojas ne tik priverstas mokėti už jam padarytą žalą.
Jis dar verčiamas abejoti savo teise tą žalą vadinti žala.
Štai čia atsiranda ketvirtoji sąskaita – moralinis pažeminimas.
Pirmiausia užvaldomas paviršius. Paskui – žodis
Tagas nėra knyga, kurios galima neskaityti.
Ne radijo laida, kurią galima išjungti.
Ne paroda, į kurią galima neiti.
Jis savavališkai įdedamas į žmogaus regėjimo lauką.
Vienas žmogus nusprendžia, ką kasdien turės matyti minios žmonių.
Tai galima vadinti vizualine prievarta.
Aš sukišiu tau savo „meną“ per prievartą.
Paskui atsiranda dar viena pakopa.
Vandalas savo veiksmu tarsi sako:
„Aš nuspręsiu, kas bus ant tavo sienos.“
Perversinė kalba prideda:
„O mes dar nuspręsime, kaip tu privalai tai vadinti.“
Štai čia Orvelas sugrįžta antrą kartą.
Ir šįkart jo perspėjimas skamba ypač aiškiai.
Kai žmogui nebeužtenka primesti vaizdą, bet mėginama primesti ir jo vertinimą, kalba nustoja būti vien komunikacijos priemone.
Ji tampa galios priemone.
Todėl paskutinis klausimas skirtas ne vandalui
Už konkretų tagą pirmiausia atsako konkretus jį palikęs žmogus.
Tačiau už miesto politiką atsako konkretūs išrinkti ir paskirti žmonės.
Todėl gyventojas, eilinį kartą gavęs sąskaitą už savo fasado valymą, turi teisę pasakyti:
Pakanka.
Žala gyventojui yra reali, pakartotinė ir skaičiuojama pinigais, laiku, nervais ir miesto vaizdu.
Ji turi baigtis.
Savivaldybės biudžetas nėra valdžios asmeniniai pinigai.
Tai iš visuomenės surinktos viešosios lėšos, dėl kurių panaudojimo sprendžia valdžios institucijos.
Miesto valdžia nėra miesto savininkė.
Ji yra piliečių pasamdyta miestą valdyti.
Todėl žmogui nereikia atsiprašinėti už tai, kad jis nori švaraus miesto.
Nereikia atsiprašinėti už pagarbą nuosavybei.
Nereikia atsiprašinėti už tai, kad švarų architektūrinį fasadą jis laiko vertingesniu už dar vieną perteklinį vaizdą.
Nereikia atsiprašinėti už pasipiktinimą, kai už tą pačią žalą tenka mokėti vėl ir vėl.
Ir nereikia priimti perversinės kalbos, kuri liepia vandalizmą vadinti kultūra vien todėl, kad kažkas taip jį pervadino.
Nes viena svarbiausių Orvelo pamokų tebėra nepaprastai paprasta:
laisvas žmogus turi teisę savo akimis matomą tikrovę vadinti jos tikruoju vardu.
Mes jau turėjome patirtį su Marksu, Leninu, prievartiniu senojo pasaulio griovimu ir naujos tvarkos primetimu.
Prisiminkime nacionalizaciją, trėmimus ir Gulagą.
Gal nebelipkime ant to paties grėblio.
