Per rugsėjo 23 d. bendrąją audienciją Leonas XIV skaitė dar vieną katechezę apie pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“ (GS), apie jos trečiąjį skyrių, kuriame kalbama apie žmogaus veiklą pasaulyje ir visatoje. „Pagrindinis klausimas toks: kokia žmogaus veiklos pasaulyje – technologinės, socialinės ir mokslinės pažangos, vertė?“ – sakė Leonas.
Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą sukurtas žmogus siekia pažangos, pažymėjo popiežius primindamas, kad vos kelerius metus po Vatikano II susirinkimo žmogus išsilaipino mėnulyje. Naudodamasis laisve ir protu, žmogus plečia savo žinias, taip remdamas visos visuomenės pažangą, kaip liudija karta iš kartos gerėjančios gyvenimo sąlygos. „Daugeliu gėrybių, kurių kitados žmogus tikėjosi iš aukštesnių jėgų, šiandien jis apsirūpina savo paties sumanumu ir jėgomis“, – konstatuojama „Gaudium et spes“ (GS, 33 sk.).
Dėl to, pastebi popiežius Leonas, kai kurie mąstytojai technikos ir mokslo pažangą pateikė kaip kažką, kas silpnina ryšį su Dievu, daro jį, rodos, nereikalingą, ar net kaip krikščioniškojo tikėjimo priešą. Toks požiūris lėmė, palyginus su ankstesnėmis epochomis, šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūros pokytį. Šis išankstinis nusistatymas ypač įsitvirtino tam tikroje Vakarų kultūros dalyje, kuri prarado ryšį su krikščioniškuoju Apreiškimu.
Pokrikščioniškosiose humanistinėse sampratose žmogus ir Dievas klaidingai pateikiami kaip varžovai: norėdamas įtvirtinti savo žinias, laisvę ir pažangą, žmogus esą turįs išsilaisvinti iš Dievo. Bet neigdamas ryšį su Dievu, žmogus galiausiai praranda ir galimybę teigti, kad žmogaus asmuo turi transcendentinę vertę. Tai yra „ateistinio humanizmo drama“, kurią gerai aprašė svarbus Vatikano II susirinkimo teologas Henri de Lubacas.
Susirinkimas norėjo pateikti aiškų atsakymą: „Vienas dalykas tikintiesiems yra tikras – asmeninis ir bendruomeninis žmogaus veikimas, milžiniškas žmonių užsimojimas amžių būvyje gerinti savo gyvenimo būklę pats savaime atitinka Dievo planą. […] Krikščionys anaiptol nemano, jog darbai, kuriuos žmonės savo sugebėjimais ir pajėgomis nuveikė, prieštarauja Dievo galybei ir kad protaujantis kūrinys yra tarsi Kūrėjo varžovas. Priešingai, jie yra įsitikinę, jog žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir jo neišreiškiamo plano vaisius“ (GS, 34).
Susirinkimas, pasak popiežiaus, iš esmės tvirtina, kad Dievas vyro ir moters rankoms patikėjo kūriniją, kuri dar neužbaigta, dar auga, kad jie savo išmintinga veikla ją užbaigtų (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 302; 306; 307).
Susirinkimas, pasak popiežiaus, iš esmės tvirtina, kad Dievas vyro ir moters rankoms patikėjo kūriniją, kuri dar neužbaigta, dar auga, kad jie savo išmintinga veikla ją užbaigtų (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 302; 306; 307).
Svarbu pabrėžti, kad per Įsikūnijimo slėpinį sutikusi Dievą žmonija – jos darbai, pažanga, sukurtųjų tikrovių autonomija – nėra absorbuota ar panaikinta. Priešingai, ji lieka laisva ir galinti priimti sprendimus, dar daugiau, Kristuje randa didžiausią tiesą ir laisvę. Pati Eucharistija, duona ir vynas, yra žmonių darbo vaisius, kuris yra dedamas ant altoriaus, kad virstų Kristaus Kūnų ir Krauju.
Šioje perspektyvoje išryškėja svarbi tiesa: kad sutiktų Dievą, žmogus neturi atsisakyti žemiškų darbų, bet gali gyventi pagal savo pašaukimą gerai atlikdamas kasdienį darbą ir jį pašventindamas. Krikščionys, kaip ir visi kiti, dalyvauja žmonių miesto statybose, siekdami visų dalykų tikslo ir susitikimo su Dievu, bei primindami šį galutinį tikslą tiems, su kuriais jie dalijasi pažangos, mokslo ir gyvenimo nuotykiu.
Žinoma, žemiškąją pažangą reikia skirti nuo Kristaus karalystės augimo. Bet, kaip pabrėžia Susirinkimas, kiek žemiškoji pažanga „gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei. […] Visus gerus gamtos ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus“ (GS, 39 sk.)
„Galiausiai atsiminkime, jog tam, kad technikos ir mokslo pažanga taptų autentiška žmogaus pažanga – viso žmogaus ir visų žmonių – ji turi būti įkvėpta meilės nuostatos ir jos kreipiama. Tik tada ji visada galės ginti žmogaus orumą ir gerinti visų, ypač labiausiai stokojančiųjų, gyvenimo sąlygas“, – sakė popiežius.
„Mieli broliai ir seserys, Vatikano II susirinkimas ragina mus dalytis žinių ir įgūdžių duona, kad kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta galėtų išvystyti savo potencialą ir kad kartu, su Dievo pagalba, galėtume kurti geresnę ateitį“, – pridūrė jis.
