Vengrijos katalikų vyskupai paragino neskubėti teisti Bažnyčios žmonių, kurių pavardės atsidūrė paviešintuose komunistinio režimo slaptosios policijos dokumentuose. Vyskupai pripažino, kad kai kurie jų iš tiesų bendradarbiavo su režimu ir perdavė konfidencialią informaciją, tačiau priminė, kad kiti buvo kankinami, šantažuojami arba atsisakė bendradarbiauti.
Po Antrojo pasaulinio karo Vengrija tapo Sovietų Sąjungos satelitine valstybe, o 1949–1989 m. ją valdė komunistinis režimas, oficialiai vadintas Vengrijos Liaudies Respublika. Kaip ir kitose komunistinėse valstybėse, režimas slaptąją policiją naudojo gyventojams sekti ir kontroliuoti.
Lapkričio 4 d. Vengrijos ministras pirmininkas Péteris Magyaras (Peteris Madjaras) oficialiai atvėrė visuomenei komunistinio režimo slaptosios policijos archyvus ir pareiškė, kad jie turėjo būti paviešinti jau seniai. Dokumentuose yra apie 60 tūkst. slaptosios policijos informatorių pavardžių.
Tarp pavardžių – ir aukšti Bažnyčios hierarchai
Reaguodama į archyvų paviešinimą, Vengrijos Katalikų Vyskupų Konferencija pripažino, kad sąrašuose yra ir „su Bažnyčia susijusių asmenų“ pavardžių. Tarp jų – kardinolas László Paskai (Laslas Paškajis) ir arkivyskupas István Seregély (Ištvanas Šeregėjus).
Vyskupai paragino nepamiršti platesnio istorinio konteksto. Jie priminė, kad komunistinėje Vengrijoje Bažnyčia patyrė žiaurų persekiojimą: dešimtys kunigų ir vienuolių buvo nužudyti, apie 2 tūkst. įkalinta, o maždaug 11,5 tūkst. vienuolių buvo išvaryti į gatvę. Be to, buvo smarkiai varžoma visa Bažnyčios veikla.
Vyskupai paragino nepamiršti platesnio istorinio konteksto.
Pasak vyskupų, kai kurie dokumentuose minimi su Bažnyčia susiję žmonės „iš tiesų bendradarbiavo su vienpartine valstybe ir perduodavo valdžiai konfidencialią informaciją apie bendruomenės narius ir kitus asmenis“.
„Jų vardu prašome nukentėjusiųjų ir jų šeimų atleidimo“, – pareiškė vyskupai.
Kai kurie buvo kankinami ir šantažuojami
Tačiau vyskupai pabrėžė, kad vien pavardės buvimas archyvuose dar neleidžia vienodai vertinti visų ten minimų žmonių. Tarp jų buvo kankintų ar šantažuotų asmenų, taip pat tokių, kurie teikė nereikšmingus pranešimus.
„Sąraše taip pat yra žmonių, kuriuos valdžia tik mėgino užverbuoti“, – pažymėjo vyskupai. Kai kurie jų galiausiai atsisakė bendradarbiauti.
Vyskupų teigimu, pagrindiniai komunistinio režimo kaltininkai buvo ne užverbuoti žmonės, kurių pavardės pateko į bylas, bet patys komunistų valdžios vadovai.
„Praeities žaizdas galima gydyti tik per tiesą“
„Susitaikymas visuomenėje ir praeities žaizdų gydymas įmanomi tik per tiesą. Neturėtume skubėti vertinti žmogaus veiksmų, kol nežinome visų jo istorijos aplinkybių“, – teigė Vengrijos vyskupai.
Jie paragino tikinčiuosius atsisakyti „paniekos, keršto ar neapykantos“ ir rinktis kaltės pripažinimą, atleidimą bei gailestingumą.
1989 m., Rytų Europą apėmus politinėms permainoms, Vengrija perėjo prie demokratinės santvarkos. Sovietų Sąjunga žlugo 1991 m. gruodžio 26 dieną.
„Susitaikymas visuomenėje ir praeities žaizdų gydymas įmanomi tik per tiesą. Neturėtume skubėti vertinti žmogaus veiksmų, kol nežinome visų jo istorijos aplinkybių“, – teigė Vengrijos vyskupai.
Katalikų Bažnyčia svariai prisidėjo prie komunistinių režimų žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje, ypač reikšmingos buvo tuomečio popiežiaus Jono Pauliaus II pastangos.
Britų istorikas Timothy Garton Ashas (Timotis Gartonas Ešas) yra rašęs, kad tarp Jono Pauliaus II pontifikato ir 1989 m. revoliucijų, prisidėjusių prie marksistinių-lenininių režimų žlugimo Rytų Europoje, buvo tiesioginis ryšys.
