Anuomet 1571 metų spalio 7-ąją Romą ir prie Graikijos krantų susitelkusius laivynus skyrė šimtai kilometrų ir jokia žinia iš mūšio vietos dar negalėjo pasiekti popiežiaus rūmų. Šv. popiežius Pijus V laukė melsdamasis, jo pirštais slinko Rožinio karoliukai, o kartojami maldos žodžiai jungė jį su žmonėmis, kurių likimas tą dieną sprendėsi jūroje.
Prie Lepanto griaudėjo patrankos, lūžo irklai, ant laivų denių vyko žūtbūtinės kautynės. Romoje popiežius kreipėsi į Mariją, prašydamas užtarimo Šventosios lygos kariams. Tai buvo ta pati malda, kuriai jis kvietė visą krikščioniškąjį pasaulį: ją galėjo kalbėti ir valdovas, ir vienuolis, ir motina, laukianti sugrįžtančio sūnaus.
Pamaldžioji tradicija pasakoja, kad tądien Pijus V nelauktai pakilo nuo savo darbų ir paskelbė, jog krikščionių laivynas laimėjo. Pasiuntiniai su pergalės žinia dar buvo toli. Šis pasakojimas išliko kaip popiežiaus pasitikėjimo Marijos užtarimu liudijimas, o Lepanto atminimas ilgainiui įgijo vietą Bažnyčios kalendoriuje – spalio 7-ąją minime Rožinio Švč. Mergelę Mariją.
Todėl šio minėjimo ištakos siekia 1571 metų Lepanto mūšį, kuriame jungtinis krikščioniškųjų valstybių laivynas įveikė Osmanų imperijos pajėgas. Pergalę popiežius šv. Pijus V susiejo su Marijos užtarimu ir tikinčiųjų Rožinio malda. Taip vienas reikšmingiausių XVI amžiaus jūrų mūšių paliko pėdsaką ir Bažnyčios liturginiame kalendoriuje.
Prisiminkime istoriją. XVI amžiuje Osmanų imperijos plėtra kėlė didelį nerimą Europos valstybėms. Kova dėl Viduržemio jūros buvo kartu ir kova dėl prekybos kelių, pakrančių saugumo bei politinės įtakos. Tiesioginis Lepanto mūšio kontekstas buvo 1570–1573 metais vykęs Osmanų imperijos ir Venecijos karas dėl Kipro.
Popiežiaus Pijaus V pastangomis buvo suburta Šventoji lyga. Jos laivyną sudarė Ispanijos, Venecijos, Popiežiaus valstybės, Genujos, Maltos ordino ir kitų sąjungininkų pajėgos. Vadovavimas patikėtas Jonui Austrijiečiui – imperatoriaus Karolio V sūnui ir Ispanijos karaliaus Pilypo II netikram broliui.
Pijus V, pats priklausęs dominikonų ordinui, buvo uolus Rožinio maldos puoselėtojas. Rengiantis susirėmimui jis ragino tikinčiuosius melstis ir prašyti Švč. Mergelės Marijos užtarimo. Šį visuotinės maldos telkimą vėliau priminė popiežius Leonas XIII: 1571 metais Šventosios lygos laivynui išplaukus kautis su Osmanų imperijos pajėgomis, tikintieji vienijosi kalbėdami Rožinį ir prašydami Marijos užtarimo bei pergalės krikščionių kariams Lepanto mūšyje.
Lemiamas susirėmimas įvyko 1571 metų spalio 7 dieną prie vakarinės Graikijos pakrantės, netoli Lepanto, dabartinio Naupakto. Abiejose pusėse kovėsi šimtai laivų ir dešimtys tūkstančių karių bei jūrininkų. Osmanai pralaimėjo mūšį, ir Europa išsigelbėjo nuo islamizacijos.
Venecijos istorikas ir diplomatas Paolas Paruta visuomenės nuotaikas išreiškė Šv. Morkaus bazilikoje sakydamas laidotuvių kalbą, skirtą mūšyje žuvusiesiems:
„Savo pavyzdžiu jie mums parodė, kad turkai nėra tokie nenugalimi, kaip anksčiau manėme… Taigi galima sakyti, kad nors šio karo pradžia mums buvo tarsi saulėlydis, palikęs mus nesibaigiančioje naktyje, dabar šių žmonių drąsa, tarsi tikra, gyvybę teikianti saulė, dovanojo mums gražiausią ir džiaugsmingiausią dieną, kokią šis miestas yra regėjęs per visą savo istoriją.“
Hegelio nuomone, „Lepanto mūšis išgelbėjo Italiją, o galbūt ir visą Europą nuo barbarų antplūdžio“.
Po mūšio Jonas Austrijietis ir kiti karo vadai aplankė daugelį Mergelei Marijai skirtų šventovių, norėdami padėkoti jai už pergalę. Skubiame pranešime Venecijos senatui buvo rašoma: „Non virtus, non arma, non duces, sed Maria Rosarii victores nos fecit“ – „Ne narsa, ne ginklai ir ne karo vadai, bet Rožinio Marija suteikė mums pergalę.“
Krikščioniškojoje Europoje ši pergalė buvo sutikta kaip išskirtinis įvykis. Ji sustiprino viltį, kad Osmanų karinę galią galima įveikti. Katalikiškojoje tradicijoje pergalė buvo suprasta ir kaip atsakas į bendrą maldą, o Pijus V jos atminimui įsteigė Marijos Nugalėtojos šventę.
Taip Bažnyčios gyvenime Lepanto atminimas išliko. Pijaus V įpėdinis Grigalius XIII šventę pervadino Rožinio Švč. Mergelės Marijos švente. 1716 metais ji buvo išplėsta visai Katalikų Bažnyčiai, o 1913 metais popiežius šv. Pijus X nustatė jos šventimo datą – spalio 7-ąją.
Rožinio pamaldumą ypač skatino Leonas XIII. 1883 metų enciklikoje „Supremi apostolatus officio“ jis kvietė spalį skirti Rožinio maldai, melstis bažnyčiose ir šeimose, apmąstyti Kristaus išganymo slėpinius bei prašyti Marijos užtarimo.
Taip Lepanto istorija tapo platesnio dvasinio pasakojimo dalimi. Spalio 7-osios minėjimas kviečia prisiminti tikėjimą, kuris sunkumų akivaizdoje telkia žmones maldai, padeda įveikti baimę ir stiprina pasitikėjimą Dievu. Per Rožinio maldą šis pasitikėjimas auginamas žvelgiant į Kristaus gyvenimą drauge su Marija.
Europa su mažu vietinių gyventojų gimstamumu, masine migracija, politikų sprendimu priimti milijonus migrantų, žemyno piliečių laisvės ribojimu, migrantų kvartalais, kuriuose gyvenama pagal šariatą.
Iš europiečių kolektyvinės sąmonės pasistengta išguiti Turo, Lepanto ar Vienos pergales, tačiau nenorima matyti, kad daugybei musulmonų Europa yra pažadėtoji žemė ne tik dėl ekonominio gerbūvio, bet ir dėl istorinių ambicijų. Atsakomybė už šią situaciją gula ant atsipalaidavusio po Antrojo pasaulinio karo ir kartais atvirai kvailo Europos politinio bei intelektualinio elito. Būtent jis dešimtmečius kultivavo šiuolaikines daugiakultūriškumo vertybes ir bet kokia kaina siekė įdiegti musulmonus į Europą, kaldamas į šiuolaikinių europiečių sąmonę mintį, kad jų karta yra atsakinga už kolonializmą, rasizmą, homofobiją, fašizmą ir etc.
Politikų pasiteisinimų gerai žinomi: Senajam Pasauliui tiesiog reikia daugiau vaikų, daugiau žmonių, daugiau darbo vietų, kultūrinės įvairovės, esą neįmanoma nūdienos globaliame pasaulyje užsirakinti kaip tvirtovėje, Europos vertybės reiškia humanišką elgesį su kenčiančiais, vis aiškinama, kad praeis karta (bent jau dvi ar trys) ir imigrantai asimiliuosis, tuomet viskas bus gerai…
Šios iliuzijos pamažu žlunga, tačiau kyla klausimas, kodėl Europoje tokia valios stoka gyventi, kodėl klesti kaltės, savęs neapykantos ir nevisavertiškumo jausmai? Europa paprasčiausiai išsikvėpė ir pavargo. Kaip gyvas organizmas, ji gimė, augo, brendo ir klestėjo, bet atėjo laikas senėjimui, demencijai ir bejėgiškumui. Europa pati netiki kažkokiomis vertybėmis, įskaitant religines, liūliuodama save žaliojo kurso viltimi, tarsi ji būtų visų socialinių problemų panacėja.
Todėl ji nėra pajėgi kažką apsaugoti. Europiečiai pamiršo pamoką, kurią skausmingai išgyveno karta po Antrojo pasaulinio karo, – visi gražiausi ir brangiausi dalykai, įskaitant vieną didžiausių civilizacijų žmonijos istorijoje, gali būti visiškai sunaikinti barbarų.
Lepanto istorija šiandien žadina ilgesį Europos lyderių, kurie gebėtų matyti toliau už artimiausius rinkimus, telkti susiskaldžiusias tautas ir prisiimti atsakomybę už bendrą ateitį. Pijaus V stiprybė buvo jo gebėjimas pažadinti bendrystę ten, kur valstybės turėjo skirtingų interesų, senų nuoskaudų ir priežasčių nepasitikėti viena kita. Jis suprato, kad bendram veiksmui reikia ir diplomatinės išminties, ir dvasinės atramos.
Norėtųsi, kad ir šiandien Europos vadovai drįstų kalbėti apie tai, dėl ko verta aukotis, ką būtina išsaugoti ir ką perduosime ateinančioms kartoms. Kad krikščioniškąsias žemyno šaknis pažintų kaip gyvą šaltinį, iš kurio kyla pagarba žmogaus orumui, sąžinės laisvei ir atsakomybė už silpnesnįjį. Kad jų žodžiai suteiktų kryptį, o sprendimai liudytų įsitikinimus.
Tai ilgesys lyderystės, kuri pažadintų Europoje drąsą vėl tikėti savo civilizaciniu pašaukimu. Lyderystės, gebančios sujungti ryžtą su išmintimi, galią su tarnyste, o rūpinimąsi savo tauta – su atsakomybe už visą žemyną. Pijaus V atminimas primena, kiek daug gali žmogus, kuris pats turi tvirtą dvasinę atramą ir todėl pajėgia telkti kitus.
Kitaip pusmėnulis švytės virš mūsų vaikaičių galvų.
