REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Diana Karvelienė. Betėvystė pagal įstatymą, kas toliau?

„Aš pasiilgstu ne savo donoro asmeniškai, aš gedžiu vaikystės, kurioje nebuvo tėvo.“ – sako žmogus, pradėtas donoro pagalba.

Seimas nusprendė, jog vienišos moterys galės susilaukti vaikų spermos donorystės būdu,

o LR Prezidentas G. Nausėda šias pataisas pasirašė. Įstatymo priėmimą jis pasveikino gana greitai, net neišklausydamas Nevyriausybinių organizacijų, turinčių rimtos kritikos šiam įstatymo projektui. Prezidentas viešai tepasakė: „nors dažnai mane vadina konservatyviu, šitoje vietoje aš laikausi pakankamai liberalių nuostatų“. Visgi vaikui, kuris užaugs nepažindamas tėvo, neturės reikšmės, kaip šį sprendimą priėmusius politikus vadino jų rinkėjai. Oponentams džiaugiantis neva konservatyvesnės visuomenės dalies pralaimėjimu verta pastebėti, kad tikrieji pralaimėjusieji ir aukos šioje kovoje yra vaikai, o atsakomybė už žalą vaikams krenta ant pataisas palaikiusiųjų.

Diskusijoje pamirštas pagrindinis asmuo

Diskusijose apie šias pataisas kalbėta iš suaugusiųjų perspektyvos: skausmas dėl neišsipildžiusio troškimo patirti motinystę, reprodukcinė autonomija, teisė į motinystę. Kodėl su suaugusiuoju turėtume elgtis taip, lyg jis būtų nepataisomai nelaimingas, jei negauna to, ko nori, ir tokiu būdu, kokiu nori? Suaugusios moterys turi pasirinkimų: įdėti daugiau pastangų ir sukurti pilną šeimą, atsiskleisti dvasinėje motinystėje arba rūpintis pažeidžiamais vaikais, kurių netrūksta šalia mūsų.

Negimę vaikai neturi nei alternatyvų, nei balso, todėl priimdami sprendimus, susijusius su vaikais, turime vadovautis pirmiausia jų interesais. Taip elgtis įpareigoja ir JT Vaiko teisių konvencija, kurioje įtvirtintas vaiko interesų pirmumas (3 str.) ir vaiko teisė, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (7 str.). Būtent tuo „kiek įmanoma“ vertėtų nemanipuliuoti ir dirbtinai nekurti situacijų, kuriose vaiko galimybė žinoti tėvus ir augti su jais tampa neįmanoma.

Gyvenime vaikas gali netekti tėvo dėl tragedijos arba dėl neatsakingo suaugusiųjų elgesio. Tai vadiname tikraisiais vardais: netektimi, žala vaikui. Bet pagalbinio apvaisinimo atveju ši netektis dangstoma atjauta suaugusiam, kuris negauna to, ko nori. Laisvos visuomenės institutas teikė siūlymus įstatymo tobulinimui, „atsisakyti Konstitucijai bei įstatymams prieštaraujančio pasiūlymo sudaryti teisines sąlygas vienišai moteriai susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu, neužtikrinant vaiko teisės žinoti savo tėvą ir motiną, taip pat įstatyme sudarant prielaidas vienam iš tėvų atsisakyti jo prigimtinių pareigų savo vaiko atžvilgiu.“, kitas svarbus siūlymas „įtraukti nuostatą, kad pagalbinis apvaisinimas leidžiamas tik toms poroms, kuriose vaiko biologinis tėvas sutinka prisiimti vaiko tėvystę.“ Ne, šie siūlymai nei komitetuose nei Seimo salėje neatrodė reikšmingi, nes jiems nerūpėjo pats vaikas, o tik suaugusiųjų noras jį bet kokia kaina turėti.

Taigi, taip iš anksto suplanuota ir valstybės mastu įteisinta tėvo netektis yra ne kas kita kaip smurtas prieš patį vaiką.

Vaikas – ne vaistas ir ne prekė

Pagalbinis apvaisinimas pristatomas kaip nevaisingumo gydymas (nors griežtąja prasme jis ne gydo nevaisingumą, o tiesiog padeda sukurti vaiką). 2025 m. Konstitucinis Teismas bent jau pabrėžė, kad tai sveikatos priežiūros paslauga, teikiama esant objektyviam poreikiui.

Seimas nuėjo kur kas toliau: medicininė paslauga dabar teikiama esant troškimui. Vienišos moters liūdesys „gydomas“ sukuriant naują žmogų.

Už tokio vienišų moterų „gydymo“ stovi milijonines pajamas skaičiuojanti industrija. Klinikoms, lytinių ląstelių bankams ir tarpininkams vaikas yra sėkmingai suteiktos paslaugos rezultatas. Tačiau vaikas nėra vaistas nuo suaugusiojo vienatvės, prasmės trūkumo ar liūdesio. Taip pat jis nėra prekė.

Ką sako užaugę donorų vaikai

Kas turi vaikų, žino, kad maži jie būna neilgai. Kelerius metus pasidžiaugę besąlyginiu vaiko pasitikėjimu tėvai supranta, jog jų vaikas yra ne jų kopija, o savo požiūrį ir nuomonę turintis individas. Vaikai užauga ir prabyla.

Šiandien Europoje ir pasaulyje donorų vaikai buriasi į bendruomenes ir dalijasi liudijimais. Jais pasidomėti turi kiekvienas, kuris šiandien sprendžia už būsimus Lietuvos vaikus. Tokių liudijimų galima rasti ir internete (pavyzdžiui, We Are Donor Conceived, Them Before Us platformose). Štai viena moteris Katryn prisimena dieną, kai tėvai jai pasakė, kad ji pradėta donoro pagalba: „Jaučiausi taip, tarsi ant mano pečių būtų užkrauta našta, kurios ten neturėjo būti. Tai, kad mano tėvai negalėjo kartu susilaukti vaikų, neturėjo tapti mano našta.“ Kito donoro vaiko citata: „Aš pasiilgstu ne savo donoro asmeniškai, aš gedžiu vaikystės, kurioje nebuvo tėvo.“ Donorystės būdu gimusios Ellie biologinis tėvas spermą pardavė dar studijuodamas mediciną. Jam sakė, kad jis elgiasi altruistiškai, ir garantavo anonimiškumą. „Esu nepažįstamojo vaikas, – rašo Ellie. – Niekas nepagalvojo, kaip aš jausiuosi dėl šio sandorio.“ Tada ji ištaria sakinį, kurio negalime neišgirsti: „Dabar mano eilė kalbėti. Aš nekenčiu savo pradėjimo.“

2010 m. JAV atlikta studija „Mano tėčio vardas Donoras“ parodė, kad su donoro sperma pradėti jauni suaugusieji, palyginti su biologinių tėvų užaugintais bendraamžiais, vidutiniškai daugiau kenčia, jaučiasi labiau sutrikę ir atskirti nuo šeimos, dažniau susiduria su depresija, priklausomybėmis ir teisėsauga. Du trečdaliai jų sutinka su teiginiu: „mano spermos donoras yra pusė to, kas aš esu“, 70 proc. svarsto, kokia yra donoro šeima, o 45 proc. trikdo tai, kad už pradėjimą buvo sumokėta.

Demografija negali būti gerinama atsisakant fundamentalaus gėrio

Pataisų šalininkai mėgsta kalbėti apie nerimą keliančią demografinę padėtį, o kritikams atkerta: „Jūs už gyvybę ar prieš ją?“, „Ar vaikui geriau apskritai nebūti, negu būti, tik neturint galimybės sužinoti, kas jo tėvas?“ Vis dėlto čia suplakamos skirtingos situacijos. Embriono donorystė, kai gyvybė jau yra pradėta, nėra tas pats, kas spermos donorystė, kai gyvybė dar tik bus pradėta. Todėl šiuo atveju netikslu manipuliuoti dilema „būti ar nebūti“. Taip pat svarbu pabrėžti, kad demografija nėra vien skaičiai. Jeigu vadovautumės vien tokia logika, kyla pagrįstas klausimas: ar netrukus tokiu pačiu argumentu siūlysite įteisinti ir surogaciją?

Negalime ignoruoti bendrųjų principų ir žvelgti tik į konkrečią situaciją, gerinti statistikos atsisakydami fundamentalaus gėrio – vaiko teisės į abu tėvus. Valstybė, kuri skaičiuoja gimimus, bet nebeklausia, kokiomis sąlygomis tie vaikai ateina į pasaulį, sprendžia suaugusiųjų prasmės, vienišumo, „laimės“ problemą.

Po keliolikos metų tokia valstybė spręs donorų vaikų prasmės ir vienišumo problemą. Tikroji demografinė politika nereiškia kasmet leisti sukurti kelis šimtus betėvių vaikų. Diskutuokime apie kelius didinti gimstamumą dirbtinai nekurdami netekčių ir egzistencinio gedulo.

Ar būsim(t)e pasirengę atsakyti?

Po keliolikos metų donorų vaikai užaugs ir kels egzistencinius klausimus. Kodėl tėvas man buvo atimtas dar man negimus? Kodėl valstybė, ratifikavusi Vaiko teisių konvenciją, tai leido?

Valdžia ir galios pozicijos kartu su visomis privilegijomis atneša ir moralinį krūvį.

Gerbiami Seimo nariai, gerbiamas Prezidente, šį įstatymą priėmėte ir pasirašėte. Vieną dieną apie

šį sprendimą donorų vaikai paklaus ir jūsų. Ar būsim(t)e pasirengę atsakyti jiems ramia sąžine?

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis

REKLAMA

Patreon paramos skydelis

PARAMA

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte