Italijoje 2021 metų spalio 24 dieną Riminio katedroje vykusios Sandros Sabattini beatifikacijos iškilmės Guido Rossi (Gvidui Rosiui) buvo ypatingai reikšmingos. Prie altoriaus jis tarnavo diakonu, o Bažnyčia pagerbė moterį, su kuria kadaise ketino susituokti. Guido tą dieną tarnavo savo buvusios sužadėtinės beatifikacijos liturgijoje.
Už šio neįprasto susitikimo prie altoriaus slypi trumpas, tačiau turiningas Sandros gyvenimas. Ji gimė 1961 metų rugpjūčio 19 dieną Ričonėje, Italijoje, tikinčioje šeimoje. Dalis jos vaikystės prabėgo klebonijoje: motinos brolis Giuseppe Bonini buvo kunigas. Malda ir bažnyčia mergaitei buvo artimos nuo mažens.
Kaip pasakojama „Vatican News“ publikacijoje, Sandra anksti pradėjo ugdyti asmeninį ryšį su Jėzumi. Ji dvasiškai maitinosi malda ir adoracija, o tai, ką išgyvendavo, užrašydavo sąsiuviniuose bei dienoraščio puslapiuose. Po jos mirties šie tekstai padėjo artimiesiems geriau pažinti gilų, dažnai nepastebimą jos dvasinį gyvenimą.
Būdama dvylikos Sandra susipažino su kunigu Oreste Benzi, Popiežiaus Jono XXIII bendruomenės įkūrėju. Ši pažintis atvėrė kelią į tarnystę žmonėms su negalia, vargstantiesiems ir visuomenės atstumtiesiems.
1974 metais ji dalyvavo išvykoje į Dolomitus, kur jaunuoliai talkino žmonėms su negalia. Patirtis buvo fiziškai sunki, tačiau Sandra grįžo apsisprendusi šių žmonių neapleisti. Vėliau ji savanoriavo bendruomenėje, padėdavo stokojantiems ir dalydavosi savo santaupomis. Pasirinkusi medicinos studijas Bolonijos universitete, svajojo tapti gydytoja misioniere Afrikoje.
Toje pačioje bendruomenėje augo ir Sandros draugystė su Guido. Jų santykiai prasidėjo nuo paprastų susitikimų, pokalbių ir bendros pagalbos kitiems.
Interviu Riminio katalikiškam laikraščiui „Il Ponte“ Guido prisiminė, kad vieną dieną Sandra paskambino ir paprašė padėti jai pasirūpinti autistiška mergaite bei kartu nuvežti ją prie jūros. Tą dieną jis buvo nusiminęs dėl nepavykusio inžinerijos egzamino. Vėliau, gavęs puikų kito egzamino įvertinimą, pats susirado Sandrą pasidalyti džiaugsmu. Taip jų bendravimas pamažu tapo artimesnis.
Vienas Guido ypač įsiminusių pirmųjų pasimatymų vyko netikėtoje vietoje – kapinėse. Kaip jis pasakojo televizijai „TV2000“, Sandra nusivedė jį prie užmirštų kapų, kur jie apžiūrinėjo senų moterų nuotraukas ant paminklų.
Guido aiškinimu, ji norėjo ir šiuose pamirštuose gyvenimuose atpažinti Dievo artumą: žmonės gali būti užmiršti kitų, tačiau Dievas jų nepamiršta. Šiame neįprastame pasimatyme atsiskleidė Sandros gebėjimas pastebėti tuos, pro kuriuos kiti praeina.
Nuo 1979 metų jų draugystė tapo pasirengimo santuokai keliu. Juos siejo tikėjimas, tarnystė bendruomenėje ir noras savo būsimą gyvenimą atverti kitiems. Sandra svajojo apie misijas Afrikoje, o meilė Guido jos gyvenime derėjo su įsipareigojimu vargstantiesiems.

Studijuodama ji toliau skyrė laiko žmonėms, kovojantiems su priklausomybe nuo narkotikų. 1982 ir 1983 metų vasaromis bei laisvu nuo studijų metu padėdavo Popiežiaus Jono XXIII bendruomenės globojamiems jaunuoliams. Jos tikėjimas įgaudavo konkrečią formą: būti šalia, išklausyti, padėti ir neatstumti.
1984 metų balandžio 29-osios rytą Sandra kartu su Guido ir draugu vyko į bendruomenės susitikimą. Išlipusi iš automobilio ji buvo partrenkta kitos transporto priemonės. Po trijų dienų, gegužės 2-ąją, mirė Bolonijos Bellaria ligoninėje. Jai buvo 22-eji.
Guido gyvenimas po netekties tęsėsi. Jis baigė civilinės inžinerijos studijas, vėliau susipažino su Patrizia, ją vedė ir susilaukė dviejų vaikų. Likęs bendruomenėje, pajuto pašaukimą į nuolatinį diakonatą. Diakonu San Marino–Montefeltro vyskupijoje jis tapo 2012 metais.
Tuo metu Bažnyčia tyrė Sandros gyvenimą ir dorybes. Beatifikacijos byla pradėta 2006 metais. Kelią jos paskelbimui palaimintąja atvėrė Stefano Vitali išgijimo pripažinimas stebuklu, priskiriamu jos užtarimui. 2021 metų spalio 24 dieną beatifikacijos Mišioms Riminio katedroje vadovavo kardinolas Marcello Semeraro.
Per iškilmes prie altoriaus buvo atnešta ir ypatinga relikvija – Sandros plaukas, kurį Guido daugelį metų saugojo jos pačios papuoštoje saldainių dėžutėje. Kaip pranešė „Vatican News“, relikviją procesijoje nešė Stefano Vitali, kurio išgijimas buvo svarbus beatifikacijos bylai. Asmeninis jaunystės meilės prisiminimas tą dieną tapo viešo Bažnyčios pagerbimo dalimi.
Sandros dienoraštyje liko mintis, apibendrinanti jos santykį su gyvenimu: „Šis gyvenimas nėra mano. Viskas yra dovana.“
Sandros gyvenimo planas – santuoka, gydytojos darbas, misijos – liko neišsipildęs. Tačiau jos dovanota meilė išliko žmonių atmintyje: tų, kuriems padėjo, su kuriais meldėsi ir su kuriais kūrė ateities planus. Po daugelio metų vienas jų, jos buvęs sužadėtinis, stovėjo prie altoriaus ir tarnavo liturgijoje, per kurią Bažnyčia šį trumpą gyvenimą iškėlė kaip šventumo pavyzdį.






