Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį šv. Mišiose skaitoma Evangelija apie šeimininką, padalijusį savo turtą tarnams ir sugrįžusį atsiimti savo dalies (žr. Mt 25, 14–30). Vieni tarnai sąžiningai dirbo ir sugrąžino gautą turtą su palūkanomis. Tačiau vienas tarnas buvo tinginys, gautą talentą užkasė į žemę ir atėjusiam šeimininkui sugrąžino jį be palūkanų. Šeimininkas pasmerkė šį tinginį tarną: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis“ (Mt 25, 26–27).
Jėzaus papasakoto palyginimo šeimininkas yra Dievas, kuris, pašaukdamas mus, žmones, į gyvenimą, yra apdovanojęs daugeliu talentų: išmintimi, sveikata, šeima ir ilgais ar trumpesniais gyvenimo metais. Dievo dovanų mes esame gavę nevienodai, tačiau gautąsias dovanas turime gerai panaudoti, kad po savo žemiškojo gyvenimo galėtume Viešpačiui pasakyti: „Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis“, ir sulaukti jo pagyrimo: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21). Pati didžiausia nelaimė, kurią patirs tinginys žmogus, – tai Dievo sprendimas: „Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 25, 29).
Kad iš Dievo gautas dovanas gerai panaudotume ir jos atneštų vaisių, reikalingas nuolatinis budėjimas. Apaštalas Paulius budėjimo svarbą primena savo Laiške tesalonikiečiams: „Nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tes 5, 6).
Kol gyvename žemėje, nuolat gresia pavojus nebudėti ir apsileisti, nes budėjimas reikalauja nuolatinių pastangų, o tai kainuoja. Kur kas lengviau pasinerti pasaulio teikiamuose malonumuose ar paprasčiausiai tinginiauti. Šiai pagundai daugelis žmonių pasiduoda – iš Dievo gautą talentą užkasa į žemę. Lieka pavojus sugrįžti pas dangaus Šeimininką tuščiomis rankomis.
Kad iš Dievo gautas dovanas gerai panaudotume ir jos atneštų vaisių, reikalingas nuolatinis budėjimas.
Labai svarbu žinoti, kas padeda žmogui išlikti nuolatiniame budėjime. Padeda gyvas tikėjimas. Tikėjimas būna gyvas tuomet, kai nuosekliai laikomasi jo reikalavimų. Dar vaikystėje, kai buvome supažindinti su krikščioniškuoju tikėjimu, išmokome Dievo ir Bažnyčios įsakymus, kurių turime laikytis; buvome išmokyti kasdien melstis, vakare padaryti sąžinės patikrinimą ir už suklydimus bei apsileidimus atsiprašyti Dievo; sekmadieniais švęsti Mišias ir laikas nuo laiko susitaikinti su Dievu, atliekant išpažintį. Laimingi vaikai, turintys religingus tėvus, kurie ne tik išmoko vaikus tikėjimo tiesų, bet ir savo pavyzdžiu padeda jiems nuosekliai praktikuoti tikėjimą.
Šventojo Rašto Patarlių knygoje pasakojama apie darbščią ir giliai tikinčią namų šeimininkę: „Ji pasirūpina vilnų bei linų ir pluša įgudusiomis rankomis. Ji ima į rankas ratelį, o jos pirštai stveriasi verpstės. Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai“ (Pat 31, 13, 19–20). Patarlių knygos autorius nurodo, kas yra tikrasis namų šeimininkės turtas: „Žavumas – apgaulingas, o grožis – rūkas; moteris turi būti giriama už jos pagarbią Viešpaties baimę“ (Pat 31, 30). Ta pagarbi Viešpaties baimė ir yra gilus šeimininkės tikėjimas. Tai nuoroda, kokie privalo būti visi tėvai.
Apaštalas Paulius Laiške tesalonikiečiams įspėja: „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tes 5, 5–6). Tad budėkime, gerai panaudodami Dievo mums padovanotus talentus.
