REIKALINGA JŪSŲ PARAMA

Vyskupo Juozo Preikšos 100-osioms gimimo metinėms: daugelį kovojančios Bažnyčios dalykų pridengdavo savimi

ŠaltinisKATALIKAS

Lapkričio 22 dieną sukanka 100 metų, kai Šakių ligoninėje, staliaus Vinco Preikšo (1900–1983) ir siuvėjos Marcelės Gerdžiūnaitės-Preikšienės (1893–1990) šeimoje gimė pirmagimis sūnus. Tėvai nutarė iškart Šakiuose ir pakrikštyti. Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Juozas Šalčius (1900 01 13–1924 10 26–1988 08 25) jį pakrikštijo suteikęs Juozo vardą. Jaunoji Preikšų šeima tuo metu glaudėsi pas uošvius, Antano ir Onos sodyboje šalia miestelio buvusiame Griškabūdžio kaime. Vėliau, kaip buvęs Lietuvos savanoris, Vincas Preikša gavo žemės sklypą, jį pardavęs nusipirko seną namą šalia Griškabūdžio bažnyčios. Čia užaugo ir Juozas, ir dar keturi Preikšų vaikai (Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas).

Vaikai buvo išmokyti už duonos kąsnį kasdien padėkoti Viešpačiui, vakarais, visiems suklupus, pasimelsti, spalio mėnesį kalbėdavo Rožinį. Sekmadieniais eidavo į Kristaus Atsimainymo bažnyčią, visi vaikai būdavo dailiais, mamos siūtais kostiumėliais aprengti, pamaldūs, mandagūs, paslaugūs.

Vaikai mėgdavo žaisti procesiją – Juozas būdavo kunigas, Antanas vaidindavo vargonininką, o Vaclovas – zakristijoną. Ilgametis bažnyčios vargonininkas Jonas Puidokas visus berniukus mokė groti namuose turėta fisharmonija. Imponavo klebonas kun. Juozas Vaičaitis (1881 11 20–1905 03 19–1961 02 07), poeto Prano Vaičaičio brolis, nepasiduodavęs ateistinei valdžiai. Čia vasarą apsilankydavo jo bendramokslis iš kaimyninės Žvirgždaičių parapijos kilęs vyskupas Justinas Staugaitis (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 25–1943 07 08). O šio brolis Vincentas buvo vedęs Marcelės Preikšienės pusseserę.

1936 m. birželio 23 d. Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas (1856 02 26–1883 06 06–1907 06 16–1947 07 07) atvyko į Griškabūdį teikti Sutvirtinimo sakramentą. Juozas gavo Vincento Sutvirtinimo vardą.

Preikšų vaikai lankė Griškabūdžio mokyklą, jos vedėjas Jonas Babušis organizuodavo ekskursijas į Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę, kitas vietas. Tas vaikams atvėrė naujus pažinimo horizontus. Tikybą dėstę vikarai mokinius mokė giedojimo. Juozas Griškabūdžio mokykloje mokėsi 1934–1940 metais.

Lietuvą okupavus raudonarmiečiams, teko eiti į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, apsistoti privačiame name, kur gyveno dar 9 mokiniai, dalintis dažniausiai savaitgaliais parsineštu sotesniu kąsniu, o mokiniams ir mokytojams stengtis neužkliūti okupantams į akis.

Po metų – vokiečių okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Bet vėl buvo galima laisvai diskutuoti dvasinio ir tautinio gyvenimo temomis.

Juozas Preikša buvo pirmūnas, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo lyderis, šoko tautinių šokių ratelyje, vaidino gimnazistų spektakliuose. Tėtei pasakojant apie kariuomenės savanorių ryžtą, Juozo mintys sukdavosi apie karo mokyklą. Bet tik Lietuvos…

Vokiečiai vertė kasti apkasus, Preikšų namuose jie įkūrė savo štabą. Kai kuriuos griškabūdiečius išsivarė į Vakarus. Vienas karininkas ir Juozui siūlė trauktis kartu, nes esą užėjus rusams teksią eiti kariauti.

Gyventi pafrontėje buvo pavojinga, daugelis evakavosi, kai kurie bėgo į Vakarus, kiti nutarė pasilikti gimtinėje. Liko ir Preikšos.

Šakiai buvo sugriauti, neliko ir gimnazijos pastato. Mokykla perkelta į Barzdus, bet nerimą kėlė prasidėję šaukimai į tarybinę kariuomenę. Juozas, dvejus metus pasijauninęs, išvyko tęsti mokslo į Barzdus.

Tačiau po metų, 1945-ųjų rudenį, trys Juozai – Preikša, Žemaitis ir Užupis – dviejų Griškabūdžio kunigų Juozų – Vaičaičio ir Adomaičio – buvo išlydėti į Kauno kunigų seminariją. Jie įspėjo: „Juozai, nepadarykite gėdos šventajam Juozapui!“

O seminarijos pastatas Kaune buvo paverstas karo ligonine, tarybų valdžia neketino jo grąžinti ir siekė, kad seminarija vos vegetuotų. Seminaristus priėmė jėzuitai ir marijonai.

Tačiau 1946-aisiais, baigiantis mokslo metams, iš seminarijos ėmė dingti klierikai. Vienus areštuodavo saugumiečiai, kitus kartu su tėvais ištremdavo į Sibirą, prasidėjo kvietimai į karinį komisariatą, kur atėję kagėbistai stengdavosi užverbuoti. Tai buvo psichologinės įtampos pilnas laikotarpis.

Seminaristui Juozui saugumiečiai, pasidėję pistoletą, keliskart vis liepdavo parašyti „pasižadėjimą“, grasindavo suimti, kad šviesos nematys, o jis vis nieko nerašė.

Tačiau tarybų valdžia stengėsi seminariją sumenkinti, 1949 metais pašalino pažangiausius klierikus, tarp kurių buvo ir du Griškabūdžio Juozai – Preikša ir Žemaitis. Iš 150 paliko 60 seminaristų.

Grįžus į tėviškę klebonas kun. Juozas Adomaitis (1901 10 26–1929 06 16–1983 05 03) pasiūlė vargonininkauti ir vadovauti chorui.

Tačiau rudenį Juozas ir jo brolis Antanas, kaip esą abu gimę 1928 metais, gavo šaukimus į būtinąją karinę tarnybą. Tada anksčiau dviem metais pasijauninęs Juozas vyko į Vilnių ieškoti tikrųjų metrikų, juos gavo, tačiau pavardė – ne Preikša, o Preikšas. Pagal šį dokumentą buvo padarytas pasas, taip vienintelis Juozas Preikšų giminėje tapo Preikšas (su galūne -s).

Juozas visokiais būdais gelbėjosi nuo kariuomenės, nes ruseno viltis grįžti į seminariją.

Po metų, 1950-ųjų spalį, Juozas gavo žinią, kad atsiradus laisvoms vietoms jis ir dar 5 bendramoksliai gali grįžti tęsti studijų.

1951 m. rugsėjo 23 d. jam ir dar trylikai diakonų vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 05 02–1958 01 03) Kauno Arkikatedroje Bazilikoje suteikė Kunigystės sakramentą.

Po šventimų ir baigiamųjų liturgijos ir moralinės teologijos mokslų seminarijoje metus ėjo vikaro pareigas Karmėlavos parapijoje, nors dažniau talkindavo Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) bažnyčioje. 1952 m. rugpjūčio 6 d. šventė Primicijas Griškabūdžio bažnyčioje.

Seminaristui Juozui saugumiečiai, pasidėję pistoletą, keliskart vis liepdavo parašyti „pasižadėjimą“, grasindavo suimti, kad šviesos nematys, o jis vis nieko nerašė.

1953 m. paskirtas prokuratoriaus pareigoms Kunigų seminarijoje ir kartu gilino teologijos studijas, įsigydamas teologijos licenciato laipsnį.

1954 m. lapkritį kun. J. Preikša paskirtas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios klebonu ir Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė dogmų teologiją bei filosofines disciplinas.

Turiningais dvasiniais pamokslais pasižymėjusį kleboną papildė vikaru paskirtas kun. Juozas Zdebskis (1929 05 10–1952 09 21–1986 02 05). Kunigui Zdebskiui prie altoriaus aukojant Mišias klebonas Preikša prie vargonų stovėdamas solo atitardavo giesme.

Vėliau klebonui talkino iš tremties ir lagerių grįžę kunigai, dėl kurių pamokslų tekdavę aiškintis saugumiečiams. Iš kariuomenės grįžo ir zakristijonu pradėjo dirbti klebono brolis Antanas. Bet jie buvo labai panašūs, parapijiečiai kartais neatskirdavo.

Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo kaip krislas akyse. Nors klebonas darė daug žygių dėl apšepusios šventovės remonto, tačiau jos paskirtis jau buvo nulemta…

1956 m. kun. J. Preikša paskirtas ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju, dėstė moralinės teologijos pagrindus, dogminę teologiją, gamtos mokslus. Tarp klierikų buvo ir jo bendramokslių, kurie, atitarnavę kariuomenėje, grįžo siekti kunigystės.

1959 m. jis dar paskirtas ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos ekonomu. Teko rūpintis bažnyčių remontu. Svarbiausia būdavo gauti paskyras statybinėms medžiagoms. Jų valdžia mažai išrašydavo, bet remontuojantys bažnyčią darbininkai sugebėdavo medžiagų gauti daug daugiau.

Kun. J. Preikša netrukus pradėjo dirbti kancleriu Vilkaviškio vyskupijos reikalams. Tuo metu tekę daug bendrauti su prieškario metų inteligentais, Nepriklausomos Lietuvos šviesuoliais. Nuoširdūs pokalbiai, liudijimai, atsiminimai kunigui Juozui buvo tarsi atverti vartai į aukštesnių tautos idealų pasaulį.

1969 m. pradžioje kun. J. Preikša buvo atleistas iš kunigų seminarijos dėstytojo pareigų ir vysk. Juozas Matulaitis-Labukas (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 28) jį paskyrė į gimtąją vyskupiją – Vilkaviškio parapijos klebonu bei dekanu.

Tačiau miestas teturėjo nedidelę iš cerkvės perdirbtą bažnyčią, nes per karą buvusi gražuolė dvibokštė Katedra buvo apgriauta, o vėliau valdžia likusią dalį nugriovė.

Tada per tarybines, partines instancijas buvo nusiritusi audra, nes 63 vyskupijos kunigai buvo pasirašę pareiškimą dėl apverktinos Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos būklės. Iš jo iniciatorių kunigų J. Zdebskio ir Sigito Tamkevičiaus tarybų valdžia buvo atėmusi kunigo pažymėjimus.

Kai mirė Brazilijoje apaštalavęs ir Sibiro lagerius iškentėjęs altaristas kun. Jeronimas Valaitis (1887 03 12–1909 08 01–1970 08 22), išskirtiniu įvykiu Vilkaviškyje tapo jo laidotuvės. Miestas seniai buvo matęs tiek daug susirinkusių kunigų, tokio būrio vaikų ir gausios minios tikinčiųjų. Ant kojų buvo sukelti saugumiečiai ir autoinspektoriai. Po trijų dienų kleboną išsikvietęs rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stanislovas Rogovas reikalavo pasiaiškinti, kodėl buvo tokios iškilmingos laidotuvės.

Klebonaujant kun. J. Preikšai, Vilkaviškyje buvo brolių kunigų Kęstučio ir Vytauto Brilių primicijos, vėliau kunigystę pasirinko Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis (dabar vyskupas), Vidmantas Striokas. Kai šie seminaristai apsilankydavo Vilkaviškyje, klebonas, kaip tėvas, džiaugdavosi jų gilėjančiomis teologinėmis žiniomis.

Kai 16 Vilkaviškio vyskupijos kunigų sudarė slaptą grupelę, kuri rinkdavosi Kybartuose pas kun. S. Tamkevičių, o kuris nors iš jų „stipriau“ pakalbėdavo, o rajono partinės valdžios pareigūnai ragino tokį įspėti, dekanas mandagiai linktelėdavo galva: „Gerai, gerai…“ Išeina, niekam nieko nesako ir lieka kaip likę – šias valdžios pastabas paslepia savyje ir mintimis būna su pašaukimo broliais.

Įsimintina buvo ir 1981 m. birželio 22-oji, kai Alksnėnų bažnyčioje dekanato kunigai surengė kunigų Vaclovo Balsio (1905 08 04– 1928 08 15 –1941 06 22), Justino Dabrilos (1905 03 15–1928–1941 06 22) ir Jono Petrikos (1885 04 13–1908 04 01–1941 06 22), nužudytų pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną, minėjimas. Po jo net iš Vilniaus atvyko Religijos reikalų komiteto įgaliotinio pavaduotojas. Priekaištavo dėl kunigų siautėjimo, provokacijų Alksnėnų bažnyčioje, klausinėjo, kas davė leidimą? Dekanas ramiai atsakė, kad Alksnėnuose nieko ypatingo neįvyko – kunigai susirinko pasimelsti už prieš 40 metų žiauriai kankintus ir nužudytus kunigus, o kas kalbėjo sakykloje, jūs patys žinote…

Taip iš pažiūros ramus Vilkaviškio dekanas daugelį kovojančios Bažnyčios dalykų pridengdavo savimi, stengdavosi būti tarsi užnugaris.

Tyliai, nesukeldamas įtarimo, atvykdavo buvęs Griškabūdžio klebonas kun. Juozas Adomaitis, rinkdavęs lėšas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ leisti. Dekanas skirdavo auką, o „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ rasdavo pašto dėžutėje.

Joje rasime, kad Vilkaviškio dekanas pasirašė Vilkaviškio vyskupijos kunigų pareiškimą LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui dėl LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. priimtų „Religinių susivienijimų nuostatų“ („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1979, nr. 38.), pareiškimą Tarybų Sąjungos ATP Pirmininkui L. Brežnevui Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams dėl išpuolių prieš religiją („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1982, nr. 55.).

1984 m. kun. J. Preikša išrenkamas Vilkaviškio vyskupijos kunigų Tarybos ir konsultorių kolegijos nariu. 1984 m. lapkričio 16 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį tituliniu Egnatijos vyskupu ir Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus augziliaru. 1984 m. gruodžio 2 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje arkivyskupas Liudvikas Povilonis MIC (1910 08 25–1934 06 29–1969 11 07–1990 08 09) konsekravo J. Preikšą vyskupu. Jis buvo Kauno arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus augziliaras, Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus pasirengimo komisijos pirmininkas.1987 m. ši įspūdinga sukaktis paminėta Romoje, bet vysk. J. Preikšos į šias iškilmes valdžia neišleido.

Birželio 28 d. popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga ir jų metu arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC (1871 04 13–1898 11 20–1918 12 01–1927 01 27)paskelbė palaimintuoju.

O liepos 11 dieną Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje esantys arkivyskupo palaikai perkelti į atnaujintą altorių. Vysk. J. Preikša pašventino sarkofagą, aukojo šv. Mišias ir pasakė pamokslą. Kitą dieną vykusiose iškilmėse jis vėl aukojo šv. Mišias ir pasakė pamokslą.

O jau rugsėjo 17 d. Lietuvos vyskupai ir dekanai buvo sukviesti į Aukščiausiąją Tarybą. Pirmasis pokario istorijoje vykęs tokio lygio susitikimas kėlė prieštaringas mintis. Tačiau tai tebuvo valdžios monologas, dvasininkų nuomonių ir pageidavimų niekas neklausė.

1988 m. balandžio 26 d. Vatikanui priėmus arkivyskupo L. Povilonio atsistatydinimo prašymą, vysk. J. Preikša buvo paskirtas Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi. Rugsėjo 18 d. įvyko jo ingresas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

Po žinios, kad Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius vyskupas Vincentas Sladkevičius MIC (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–1988 07 28–2000 05 28) skiriamas kardinolu, praėjus kelioms dienoms, kaip Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius, vysk. J. Preikša pasikvietė kardinolą liepos 12 dieną dalyvauti Palaimintojo Jurgio Matulaičio šventėje Marijampolėje, o netrukus – ir į Kauno Arkikatedrą Baziliką.

1988 m. spalio 4 d. vysk. J. Preikšai teko garbė vieninteliam iš Lietuvos vyskupų būti Romoje ir dalyvauti iškilmėse, kai popiežius Jonas Paulius II konsekravo vyskupu vieną asmenį – Audrį Juozą Bačkį.

Kai iš tremties grįžo kun. Sigitas Tamkevičius, vysk. J. Preikša jį sugrąžino klebonauti į tą pačią Kybartų parapiją.

1989 m. kovo 10 d. iš Vatikano atėjo žinia, kad Lietuvai paskirti nauji vyskupai ir apaštališkieji administratoriai, o vysk. J. Preikša skiriamas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. 1989 m. balandžio 2 d. įvyko jo ingresas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje. Šią vyskupiją 1926–1957 metais valdė jį kunigu įšventinęs vysk. K. Paltarokas.

Jau birželio 14-ąją pirmą kartą po okupacijos buvo minima Gedulo ir vilties diena, Lietuvos bažnyčiose sugaudė varpai, rugpjūčio 23-iąją vyko Baltijos kelio akcija. Rugsėjo 4-ąją į Panevėžį sugrįžo kun. Alfonso Lipniūno (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28) palaikai. Vyskupui teko rūpintis atkuriant bažnytines institucijas.

Tačiau kai 1990 metais visa Lietuva laukė Nepriklausomos Lietuvos atstatymo, Panevėžio vyskupijos ganytojas kartu su kunigais džiaugėsi Kovo 11-ąją, išgyveno ir dėl 1991-ųjų sausio 13-osios aukų.

1991 m. gruodžio 24 d. iš Vatikano atėjo žinia, kad vysk. J. Preikša skiriamas Panevėžio vyskupijos ordinaru. Tais pat metais jis tapo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos pirmininku, buvo Nuolatinės LVK tarybos narys. Valdant vysk. J. Preikšai, pastatytos Berčiūnų, Truskavos ir Pakalnių bažnyčios, Panevėžyje įkurta valstybinė katalikiška vysk. Kazimiero Paltaroko vidurinė mokykla, įsteigtas Kun. Alfonso Lipniūno jaunimo centras, Berčiūnuose įrengta ateitininkų vasaros stovykla, įkurti sielovadiniai centrai, vyskupijos „Caritas“, nemažai katalikiškų organizacijų. Panevėžyje Nepriklausomybės metais veikusios vienuolijos atnaujino savo dvasinį ir bendruomeninį gyvenimą ir pastoracinę veiklą, atsiimdamos ar pasistatydamos naujus namus. Atgavus Nepriklausomybę Panevėžio vyskupijoje atkurtos 58 koplyčios.

Gyvendamas Kaune ar Panevėžyje, vysk. J. Preikša dažnai parvykdavo į tėviškėje vykdavusius Šv. Onos atlaidus ir Griškabūdžio bažnyčioje aukodavo šv. Mišias, parapijiečiams pasakydavo pamokslą. Dažnai kartu būdavo ir Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC (1926 08 30–1949 09 25–1989 03 18–2021 10 05) bei mons. Juozas Užupis (1929 01 23–1952 09 21–2021 04 17) su kuriais kartu iš Griškabūdžio išvykta studijuoti seminarijoje.

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos. Būdamas Panevėžio vyskupas emeritas, jis patarnavo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į Kauną, apsigyveno Kaune, šalia Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, kol sveikata leido, pagelbėdavo šios parapijos sielovadoje.

Vyskupas mirė 2018 m. vasario 11 d. Kauno klinikose. Palaidotas prie Panevėžio Katedros.

P. S. Rašant šį tekstą pasinaudota Irenos Petraitienės knyga „Vyskupas Juozas Preikšas“ („Naujasis amžius“, 2007).

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

REKOMENDUOJAME

Patreon paramos skydelis

REKLAMA

Patreon paramos skydelis

PARAMA

Patreon paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte