Nepamiršome Jūsų, vyskupe Vincentai. Šiandien sueina 80 metų nuo Jūsų žūties. Dėkojame Jums, kad atidavėte gyvybę dėl Kristaus, dėl Bažnyčios, dėl mūsų.
Kaip Marija tarė „fiat“ angelo akivaizdoje ir prie Kryžiaus, taip ir Jūs tarėte savąjį „fiat“ tapdamas kunigu, o vėliau – savo budelių akivaizdoje – vėl ištarėte „fiat“ Dievo valiai – kryžiui, Jo slėpiningam planui: vienybėje su Kristumi, Geruoju Ganytoju, už avis paguldėte gyvybę. Baisiai kankinamas nepalūžote, likote ištikimas Kristui iki mirties. Buvote vienas jauniausių Lietuvos vyskupų ir pirmasis tapote kankiniu, tuo tarsi pramindamas kelią kitiems, juos sustiprindamas ir padrąsindamas.
Žvelgdami į Jūsų laikyseną kankinimų ir mirties akivaizdoje, klausiame savęs: ar mes šiandien turėtume tiek drąsos ir tvirtumo?.. Jei būtumėte pasirinkęs save, savo gyvybę – Lietuva šiandien būtų kitokia. Tikėjime esate mums vienas Lietuvos Bažnyčios Tėvų. Didžiuojamės Jumis kaip ganytoju, kaip žmogumi, dėkojame už Jūsų pavyzdį, gerumą ir išmintį. Dėkojame už Jūsų didvyrišką drąsą, nepalaužiamą tikėjimą ir iki mirties ištikimą meilę.
Iš Dangaus palaiminkite mus ir užtarkite mūsų kelyje pas Dievą, kad savo gyvenimo iššūkių akivaizdoje sugebėtume pasirinkti Kristų, likti Jam ištikimi ir mylėtume Jį labiau nei savo gyvybę.
Ištrauka iš 1944 m. rugsėjo 21 d. vyskupo Vincento ganytojiško laiško:
„Mylimieji Kristuje!
Kristus yra nusakęs, kas yra jo sekėjas, šiais žodžiais: „Kas daro Dievo valią, tas mano brolis ir sesuo“ (Mk 3, 35). Ir taip Išganytojas reikalauja, kad Dievo valia, atseit, visi Dievo įsakymai būtų pildomi. Jei žmogus Dievo valios nepildys, gali sulaukti Viešpaties Jėzaus šios ištarmės, kurią Jis pats Paskutiniame teisme paskelbs: „Aš tavęs nepažįstu“ (Mt 25, 12). Ir tai pakanka tik vieno svarbaus įsakymo neišpildyti, o ištarmė: „Aš tavęs nepažįstu“ bus nupelnyta.
Svarbiausias Dievo įsakymas yra: „Mylėsi Viešpatį Dievą tavo.., o savo artimą kaip pats save“. […]
Kaip svarbus artimo meilės įsakymas, matyti iš to, kad Išganytojas lygina jį Dievo meilės įsakymui, sakydamas: „Mylėsi Viešpatį savo Dievą… Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus: „Mylėsi savo artimą kaip pats save“(Mt 22, 37–39).
Krikščionys negali tad abejoti, kad Dievo meilė su visomis pareigomis yra svarbiausias įsakymas. Dievo nemylės tas, kuris nesimels, kuris šventadieniais šv. Mišių neklausys, kuris Dievui piktžodžiaus, kuris netikės tai, ką Jėzus Kristus išmokė, kuris Šv. sakramentų malonėmis pagal Kristaus nurodymus nesinaudos. Jei šie ir kiti Kristaus – Dievo įsakyti darbai bus žmogaus paniekinti, žmogus Dievo meilės neturės, vadinasi, svarbiausio Dievo įsakymo neišpildys.
Dievo meilės įsakymui panašus yra artimo meilės įsakymas. Artimo meilės įsakymo ne tik tie nevykdo, kurie artimą šmeižia, kėsinasi į jo gyvybę, į jo turtą, įtraukia jį į nuodėmę, bet ir jei reikale artimui nesuteikia pagalbos. Reikia tai įsidėmėti. Šie darbai tuo pačiu – svarbiausiuoju Dievo įsakymu yra įpareigoti.
Dievo nemylės tas, kuris nesimels, kuris šventadieniais šv. Mišių neklausys, kuris Dievui piktžodžiaus, kuris netikės tai, ką Jėzus Kristus išmokė, kuris Šv. sakramentų malonėmis pagal Kristaus nurodymus nesinaudos.
Išganytojas, artimo meilės įsakymą sulyginęs su Dievo meilės įsakymu, parodo ir savo darbais to įsakymo svarbumą. Jėzus liepia taip artimą mylėti, kaip Jis žmogų mylėjo: „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Kaip Jėzus mus mylėjo, matyti iš Jo didelio savęs išsižadėjimo. Jėzus iš meilės priėmė tarno išvaizdą, save leido niekinti ir buvo klusnus iki mirties ant kryžiaus (Fil 2, 7). Ta meilė ne vieną kartą vertė Jėzų ištarti: „Gaila man žmonių“. Jėzus, gailėdamasis žmonių, juos moko, juos gydo, juos maitina, už juos miršta. Panašiai elgtis Kristus skatina ir mus. Tai daryti ne pataria, bet įsako tardamas: „Tai mano įsakymas“.
Šv. Jonas apaštalas buvo persiėmęs ta meile. Senatvėje, negalėdamas kitaip rūpintis sielų išganymu, jis nuolatos kartodavo: „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą“. Ir kai jį paklausė jo mokiniai, dėl ko jis tą patį taip dažnai kartojąs, atsakė: „Tai yra viskas, ką jums Dievas įsako; tai darykite, jūs būsite pakankamai padarę“ (Liturginių Valandų Aušrinė).“
Vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d.; mirties bausmė jam buvo įvykdyta 1946 m. lapkričio 18 d. Vilniaus KGB vidaus kalėjime. Vyskupo palaikai buvo užkasti Tuskulėnuose, o 1999 m. iškilmingai perlaidoti Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros kriptoje. 1991 m. pradėta beatifikacijos byla.
Primename: Vilniaus Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse veikia ekspozicija, skirta vyskupui Vincentui Borisevičiui atminti ir pagerbti.






