Marijos radijo laidoje „Pašaukimo džiaugsmas“ Kotryna Mauliūtė kalbina Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šlovintoją ir karį Justiną Alšauską. Laidoje pašnekovas pasakoja apie savo pašaukimą ir tarnystę.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado šlovinimas?
Muzika visada buvo šalia, nes mama yra vargonininkė. Visada muzika ir viskas buvo šalia. Tačiau pats šlovinimas turbūt buvo toks jaunatviškas noras Dievui išreikšti emocijas – jaunatviškai, o kartais netgi trankiai.
Pati gitara atsirado labai netikėtai. Lankiau Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus gimnaziją, kur turėjome tokį renginį – Katalikiškų mokyklų festivalį. Į jį suvažiuodavo Lietuvos katalikiškos gimnazijos ir mokyklos. Pamenu, vieną vakarą sėdėjome, o mano klasiokas buvo atsivežęs gitarą. Atrodė, kad jeigu ne ta gitara, tas vakaras nebūtų buvęs toks smagus. Muzika ir gyvas jos atlikimas turi kažką tokio.
Atsimenu, mane tai taip sužavėjo, kad grįžęs namo nusprendžiau pats paimti gitarą į rankas ir kažką pabandyti su ja padaryti. Aišku, pramokus groti viskas taip ir nublanko, kažkur nukeliavo, nes turbūt nebuvo tos duotos atsakomybės.
Ji atsirado per Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės stovyklą „Spiečius“. Ten kunigas Rolandas pakvietė prisijungti prie ketvirtadienio vakarais vykstančių adoracijų po Šv. Mišių. Tų pirmųjų žingsnių pakako, kad įsivažiuočiau. Ypač įsiminė tylūs ir ramūs vakarai bažnyčioje su gitara prie Švenčiausiojo Sakramento. Jie paliko neišdildomą įspūdį ir ilgainiui tapo neatsiejama kiekvienos savaitės dalimi.
Šiuo metu tarnaujate kaip šlovintojas Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Kuo ši tarnystė Jums ypatinga?
Tas ypatingumas slypi labai mažuose dalykuose. Tai tokia miela rutina, kai žinai, kad artėja ketvirtadienis, ir jau po tarnybos laiko dėsi gitarą į dėklą, o apie šeštą ar septintą valandą trauksi į bažnyčią.
Grožis yra sutikti žmones ir būti kartu. Viskas prasidėjo nuo kelių giesmelių, tačiau dabar prie šlovinimo jau esame trise. Nesu vienas, o mano svajonė visada buvo, kad atsirastų žmonių, turinčių panašų užsidegimą ir norą daryti kažką tokio.
Taip netikėtai atsirado dvi merginos – Živilė ir Milda, kurios nusprendė prisijungti ir tapti viso to dalimi. Jos moka groti įvairiais instrumentais ir įnešė labai didelį savo indėlį. Dabar trūksta tik dar vieno žmogaus. Svajonė būtų groti keturiese, skirtingais instrumentais, ir suburti tokią šlovinimo grupę, kuri tiesiog skleistų tą energiją.
Turbūt žmonės ir yra vienas nuostabiausių dalykų, kuriuos atneša šlovinimas. Tai ne tik dėkojimas ir buvimas prie Švenčiausiojo Sakramento. Tai ir žmonės, gyvas ryšys su tais, kurie yra šalia. Manau, kad be viso to daugelis pažinčių ir susitikimų tiesiog nebūtų įvykę.
Ar yra buvę akimirkų, kai šlovinimas Jus ypač stipriai palietė?
Būna vakarų, kai gyvenime įsivyrauja rutina ir kartais nebepastebi kasdienio grožio. Įsisukęs į ją pasijunti jau nebe kaip šlovintojas, o tarsi tiesiog atliktum dar vieną savaitės užduotį. Tačiau tokios akimirkos dažnai būna apgaulingos, nes atvykęs ir pradėjęs groti pajunti kažką ypatingo.
Mūsų visų trijų vizitinė kortelė yra ta, kad šlovinimą pradedame nuo lėtesnių giesmių. Pamažu įsivažiuojame, o pabaigoje emocija būna visai kitokia – tiesiog spirgi ir nebesutalpini savęs. Norisi šlovinti, giedoti garsiai ir trankiai.
Turbūt būtent tokios akimirkos ir yra kažkas ypatingo. Neišskirčiau vienos konkrečios, tačiau tokių buvo daug. Ateini ir po šlovinimo jautiesi visiškai kitaip nei prieš ateidamas.
Ką Jums duoda ši tarnystė ir ką ji keičia Jūsų gyvenime?
Ši tarnystė leidžia bendrauti su žmonėmis, leidžia patirti bendrystę. Šlovinimas yra apie bendrystę tiek su žmonėmis, tiek su Dievu. Tai ir yra kažkas ypatingo – tie ypatingi vakarai.
Yra tekę groti ir per vieną sutvirtinamųjų savaitgalį, kai vyko susitaikymo pamaldos. Kai matai jaunus žmones, grįžtančius po išpažinties, supranti, kad jie galbūt palietė tokią savo širdies ir dvasios kertelę, apie kurią net nebuvo susimąstę. Gal net nepagalvojo, kad nešiojasi kažką panašaus.
Kai jie pasipasakoja ir permąsto tai, kas yra jų viduje, grįžta jau kitokie. Dažnai jų akyse suspindi ašaros, ir matai tas akis, žvelgiančias į Švenčiausiąjį Sakramentą. Tavo užduotis yra leisti tam būti, o per giesmę, maldą ir giesmių žodžius visa tai tik sustiprinti, leisti žmogui būti tame momente.
Manyčiau, kad čia ir yra viena iš šlovinimo ypatybių. Muzika leidžia pažinti tą ypatingą jausmą, leidžia pažinti ir Dievą. Kartais sėdi suole, girdi melodijas, giesmės žodžius, ir jie tavyje kažką paliečia. Galbūt kitaip nei anksčiau, galbūt stipriau, negu tą pačią giesmę girdėjai prieš tai.
Man kiekviena giesmė kaskart suskamba vis kitaip. Turbūt tai ir yra viena iš tų mažų ypatybių.
Jūs dar tarnaujate kariuomenėje. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti šioje tarnyboje?
Kariuomenė visada yra valstybės atspindys. Į ją ateina įvairūs žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių, su skirtingomis patirtimis ir gyvenimo istorijomis. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenės Ordinariate, šioje unikalioje vyskupijoje, atsakingoje už karių sielovadą ir jų dvasinį gyvenimą, sutinku labai įvairių žmonių.
Karių likimai ir istorijos apima labai platų spektrą – nuo sunkių ir nepavydėtinų patirčių, sudėtingų santykių su tėvais iki pačių gražiausių gyvenimo akimirkų. Tenka matyti karį nuo pirmųjų jo tarnybos dienų, kai jis dar nesupranta, kur pateko, kai pirmomis dienomis gailisi apskritai atėjęs. Tačiau vėliau viskas keičiasi. Matai, kaip jis bręsta, kaip pasiilgsta namų, kaip džiaugiasi grįžęs pas tėvus, brolius, seseris ar mylimą žmogų. Po to jis vėl grįžta į tarnybos vietą ir džiaugiasi būdamas ten.
Tas karių gyvenimų matymas iš arti ir prisilietimas prie jų istorijų man yra labai svarbi tarnystės dalis. Smagu sutikti juos gatvėje jau po tarnybos, kai jie būna baigę devynių mėnesių kelią ir grįžę į civilį gyvenimą. Smagu, kai jie pasisveikina, sustoja pasikalbėti. Tada supranti, kad, matyt, kažką darei gerai.
Mano užduotis yra kalbėti kariams apie moralę ir moralinius dalykus, kurie svarbūs kiekvienam žmogui, nesvarbu, ar jis tikintis, ar praktikuojantis religinį gyvenimą. Moralė reikalinga visiems. Žmogus nėra vien atsitiktinumų virtinė ar instinktų valdomas padaras. Jis yra daug daugiau.
Ypač karys, vedamas meilės, gali padaryti didelių ir gražių dalykų. Jis gali kovoti už savo tėviškę, už savo artimuosius ne todėl, kad nekenčia priešo, bet todėl, kad labai myli tai, ką gina. Neapykanta nieko nesukuria – ji griauna. Meilė kuria.
Manau, kad būtent žmonės ir prisilietimas prie jų gyvenimų veda mus į priekį. Mane patį ši tarnystė taip pat augina. Kad ir koks stiprus būtų karys, kad ir koks sportiškas ar fiziškai tvirtas, jis vis tiek yra žmogus. Jis nešiojasi sielą, kuriai taip pat reikia dėmesio. Kartais net didžiausi raumenų kalnai pasijunta labai trapūs, kai tenka susidurti su dvasiniais išgyvenimais ar sunkumais.
Kas tokiose situacijose Jums labiausiai padeda?
Man asmeniškai labai padeda ir pats šlovinimas, ir adoracijos. Per tą valandą, nors atrodo, kad tai labai trumpas laiko tarpas, tarsi persikrauni. Tas 60 minučių negalvoji apie nieką, apie jokias tave supančias problemas.
Labai padeda ir žmonės, kurie yra šalia – tėvai, draugė, kuriai visada gali pasipasakoti ar atsiverti. Taip pat ir draugai. Kartais labai smagu tiesiog nekalbėti apie problemas. Bendraudamas su kariais dažniausiai girdi jų išgyvenimus, nors, žinoma, jie pasidalija ir gražiais savo gyvenimo momentais. Dėl to kartais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad viskas yra blogai, tačiau iš tikrųjų taip nėra.
Bendraujant su draugais labai smagu išsijuokti, išsikalbėti, pasipasakoti, kas nutiko. Todėl žmonės ir Dievas turbūt yra tie dalykai, kurie mums tampa nepakeičiami. Jie visada yra šalia, todėl labai svarbu juos turėti kiekvienam.
Laidos įrašas čia
