Birželio 12 d. Seime atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ir bendrijos „Lemtis“ paroda „Negrįžusiems. Lietuvos gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“ Ji skirta pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą 85-osioms metinėms atminti.
Sveikinimo žodžiu parodą atvėrė tremtyje gimęs Seimo Pirmininkas Juozas Olekas. Parodą pristatė jos kuratorė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, mintimis dalijosi visuomeninės bendrijos „Lemtis“ pirmininkė Eglė Stanišauskienė bei Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ tarybos narys Vytautas Karpuška.
Seimo Pirmininkas pabrėžė, kad ši paroda pasakoja ne tik apie istorinius įvykius, bet pirmiausia apie žmones, kurių gyvenimus pakeitė okupacija, tremtis ir neteisybė. „Apie šeimas, kurios buvo išskirtos, apie vaikus, kurie neteko savo vaikystės, apie žmones, kurie svetimoje žemėje stengėsi išsaugoti tai, kas buvo brangiausia – savo kalbą, tapatybę ir viltį. Ypatingą prasmę šiai parodai suteikia tai, kad joje susitinka praeitis ir dabartis. Istoriniai dokumentai, laiškai, fotografijos ir asmeniniai daiktai kalba apie išgyventą tragediją. Gintauto Aleknos fotografijose matome tas vietas šiandien – tylias, nutolusias, tačiau iki šiol saugančias mūsų tautos atmintį“, – sakė J. Olekas.
Krasnojarsko krašto Mažojo Unguto kaime lietuvių tremtinių Juozo ir Joanos Olekų šeimoje gimęs Seimo Pirmininkas prisiminė ir savo asmeninį ryšį su tremties istorija: „Man ši tema yra artima ir asmeniškai. Gimiau tremtyje, tremtinių šeimoje, todėl žinau, kad tremties istorija gyvena ne tik archyvuose ar muziejuose. Ji gyvena žmonių prisiminimuose, šeimų pasakojimuose ir mūsų bendroje atmintyje.“
Renginio metu muzikinius kūrinius atliko Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkė Vilija Vitkutė- Pranskienė – pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugijos vadovė, Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio anūkė, ir jos dukra Marija Pranskutė, Nacionalinio simfoninio orkestro bei ansamblio „Musica Humana“ smuikininkė. Renginį Lietuvos partizanų dainomis užbaigė Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės choras „Para Bellum“.
Apie parodą „Negrįžusiems. Lietuvos gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14-19 d.
2026 m. birželio 14 d. minėsime 85-ąsias pirmųjų masinių trėmimų iš Lietuvos metines – Gedulo ir vilties dieną. Prisiminsime tūkstančius Lietuvos piliečių ištremtų ar įkalintų atokiuose Sovietų Sąjungos regionuose. Dauguma jų – nesugrįžo. Jie – artimųjų skausmas, Lietuvos gėla.
1940 m. birželio 15 d. į Lietuvos valstybės teritoriją Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę ir taip pradėjo šalies okupaciją.
Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas, taikių gyventojų persekiojimas ir areštai. Įprastą gyvenimo ritmą pakeitė įtampos ir nerimo dienos. Daugeliui kilo klausimas: kas bus toliau?
Po metų, 1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų ir kt. – trėmimas. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai ir miškininkai – pažangioji visuomenės dalis.
Į suformuotų 17 ešelonų 1941 m. birželio 14–19 dienomis buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. į tremtį, 4 tūkst. į lagerius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių likimas. Tremtyje atsidūrė virš 5 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sr., Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sr., Altajaus ir Krasnojarsko kr. Su šeimomis liko tik dešimtadalis vyrų. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.
1941 m. rugsėjo–spalio mėn. oficialiose SSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuoti 12 682 tremtiniai iš Lietuvos (be suimtų ir išvežtų į lagerius), kurie paskirstyti taip: Altajaus kr. – 7462 žm., Komijos ASSR – 1549 žm., Novosibirsko ir Tomsko sr. – 1500 žm., Krasnojarsko kr. – 164 žm.
Tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, vietos gyventojų, tremtinių gyvenviečių komendantų ir brigadininkų nuolatinių patyčių, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą.
1942-ųjų birželio mėn. daugiau kaip 2,7 tūkst. lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros Jakutijos ASSR, ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje ir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.
1941 m. birželio 14–19 d. iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar net dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.
1989-1991 m. tremtiniai ir jų vaikai vyko į tremties vietas parvežti mirusių artimųjų palaikų, kad poilsio vieta jiems būtų ne amžino įšalo žemė, bet lengvos Tėvynės Lietuvos smiltys.
Prisimename ir prisiminsime, kad tai kas buvo daugiau nepasikartotų, kad niekada nepasikartotų.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus ir visuomeninė bendrija „Lemtis“ parengė parodą, kurioje pagrindiniai regionai – Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sr., Altajaus kraštas ir Jakutija, į kuriuos buvo tremiama ir lageriai, kuriuose kalinta, niekinta, žeminta ir naikinta.
Istorinės fotografijos, dokumentai, laiškai ir daiktai byloja sukrečiančias šeimų istorijas.
Keliautojo, fotografo, operatoriaus, dokumentinių filmų kūrėjo, visuomeninės bendrijos „Lemtis“ nario, ekspedicijų į Sibirą organizatoriaus ir dalyvio Gintauto Aleknos fotografijos, suteikia unikalią galimybę į šiuos tragiškus įvykius pažvelgti iš dabarties perspektyvos. Pačiam G. Aleknai itin svarbi 2008-ųjų vasaros ekspedicija į Jakutijos šiaurę. Ekspedicijos tikslas buvo inventorizuoti paminklus Lietuvos tremtiniams, žuvusiems prie Laptevų jūros, ir užfiksuoti kapinių būklę. Ši ekspedicija nebuvo lengva, teko susidurti su itin griežta vietos administracijos kontrole. Tačiau tuomet užfiksuoti kadrai – tikras realybės atspindys.
Neįmanoma lyginti žmogiškos kančios, dar sudėtingiau įvertinti nusikaltimus prieš žmogiškumą. Sunku pajusti kenčiančiojo skausmą, dar sunkiau suvokti ištisų tautų tragediją. Šios fotografijos kviečia į empatijos kelionę, moko mus suvokti nesuvokiamą, įsivaizduoti neįsivaizduojamą. Jos padeda kitiems ir mums patiems geriau pažinti Lietuvą – vieną iš daugelio Europos tautų, kurios istorinėje atmintyje įsirėžęs gilus patirtų įvykių sukeltos traumos randas.
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, visuomeninės bendrijos „Lemtis“ archyvo, S. Šilingo draugijos archyvo, tremtinių šeimų archyvų, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Biržų muziejaus „Sėla“, Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.
Paroda Seimo Vitražo galerijoje veiks iki 2026 m. birželio 30 d.
