Vienas didžiausių tėvų išbandymų – kartais matyti savo vaikų maištą. Vedami geriausių ketinimų jie prašo vaikų padaryti tai, kas, jų manymu, bus naudinga ateityje, tačiau sulaukia atsisakymo, tarsi vaikai taip norėtų apginti savo savarankiškumą: „Nenoriu, kad tu spręstum už mane.“
Evangelijos palyginime apie du sūnus Jėzus pasitelkia šią žmogišką patirtį, kad prabiltų apie mūsų santykį su Dievu. Tėvas turi du sūnus ir abiem pateikia tą patį prašymą: „Sūnau, eik šiandien padirbėti vynuogyne.“ Pirmasis atsako griežtu, beveik provokuojamu „ne“, tačiau vėliau persigalvoja, gailisi savo poelgio ir nueina. Antrasis, priešingai, nedvejodamas atsako: „Taip, viešpatie.“ Jis pasako tinkamus žodžius ir sudaro gero sūnaus įspūdį, tačiau į vynuogyną taip ir nenueina. Kai Jėzus paklausia, kuris iš jų įvykdė tėvo valią, atsakymas nekelia abejonių – pirmasis.
Tačiau būtent čia prasideda Evangelijos iššūkis. Ne mūsų samprotavimai, žodžiai ar geri ketinimai parodo, kas iš tiesų esame, bet konkretūs mūsų pasirinkimai. Todėl šiuo palyginimu Jėzus kviečia pažvelgti į savo gyvenimą ir paklausti: koks yra mano santykis su Dievu?
Antrasis sūnus atstovauja tiems, kuriems pakanka išorinio įspūdžio, kurie galbūt moka pasakyti tinkamus žodžius ir rodo išorinį tikėjimą, tačiau tas tikėjimas nepaliečia tikrojo gyvenimo. Tai pavojus religingumą paversti vien žodžiais ir įpročiais.
Antrasis sūnus atstovauja tiems, kuriems pakanka išorinio įspūdžio, kurie galbūt moka pasakyti tinkamus žodžius ir rodo išorinį tikėjimą, tačiau tas tikėjimas nepaliečia tikrojo gyvenimo. Tai pavojus religingumą paversti vien žodžiais ir įpročiais.
Pirmasis sūnus, priešingai, įkūnija žmogų, kuris Dievui sako „ne“, nes mano, kad Dievas yra kliūtis jo laimei ir laisvei, o ne Tas, kuris mūsų laimės ir laisvės trokšta labiau už visus kitus.
Tačiau mūsų „ne“ nebūtinai yra paskutinis mūsų gyvenimo žodis. Dievas visada palieka atvirą kelią sugrįžti pas Jį. Pirmasis sūnus padaro labai paprastą, bet kartu nepaprastą dalyką – atgailauja. Jis atsigręžia į save, pažvelgia į tai, ką padarė, pripažįsta, kad pasirinko neteisingą kelią, ir nusprendžia pakeisti kryptį.
Atgaila nėra silpnumas. Tai stiprybė. Pasaulis moko mus teisintis, gintis ir slėpti savo klaidas. Evangelija moko kito kelio – turėti drąsos blogį pavadinti tikruoju vardu, pripažinti savo klaidas ir prašyti Viešpaties atleidimo, kad galėtume pradėti iš naujo.
Patirti atleidimą – vienas didžiausių stebuklų, galinčių įvykti žmogaus gyvenime. Jis iš tiesų yra „gyvenimas po mirties, būtis po nebūties, atstatymas po griūties, džiaugsmas po nevilties“.
Šventasis Arso klebonas sakė: „Ne visi šventieji gerai pradėjo, tačiau visi gerai baigė.“ Tai sakinys, kurį turėtume dažnai prisiminti: su Dievu svarbu ne tai, kaip pradėjome, bet kaip nusprendžiame baigti.
Čia ir pasiekiame pačią palyginimo esmę. Mes galime atpažinti save viename ar kitame iš dviejų sūnų: galime pasakyti „taip“, bet paskui nepadaryti; galime pasakyti „ne“, o vėliau atgailauti ir pasikeisti.
Tačiau šiame palyginime, kaip yra pastebėjęs popiežius Benediktas XVI, už šių dviejų sūnų paslaptingai išryškėja ir trečiasis: „Pirmasis sūnus sako „taip“, bet nepadaro to, kas jam buvo liepta. Antrasis sūnus sako „ne“, bet paskui įvykdo tėvo valią. Trečiasis sūnus sako „taip“ ir padaro tai, kas jam liepta. Šis trečiasis Sūnus yra viengimis Dievo Sūnus Jėzus Kristus.“
Čia ir pasiekiame pačią palyginimo esmę. Mes galime atpažinti save viename ar kitame iš dviejų sūnų: galime pasakyti „taip“, bet paskui nepadaryti; galime pasakyti „ne“, o vėliau atgailauti ir pasikeisti.
Tačiau yra Sūnus, kuris yra tobulas „taip“ Tėvui – Jėzus. Ir būtent Jis moko mus ištarti savąjį „taip“.
Todėl palyginimas tampa kvietimu savo gyvenime puoselėti draugystę su Jėzumi, kuri suteikia širdžiai gilią ramybę ir vidinę giedrą, nes tik Jis gali išgydyti mūsų sužeistą ir sergančią žmogiškąją prigimtį.
