Per trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusią bendrąją audienciją susitikęs su maždaug 22 tūkst. piligrimų, kaip įprasta po apaštališkųjų kelionių, popiežius Leonas XIV kalbėjo apie pirmadienį pasibaigusį savo vizitą Prancūzijoje.
Ši kelionė, sakė popiežius, buvo didelė dovana jam pačiam ir Dievo tautai toje šalyje. „Už tai dėkoju Viešpačiui. Dar kartą reiškiu dėkingumą visiems, kurie mane priėmė – civilinės valdžios atstovams ir Bažnyčios ganytojams, taip pat daugybei žmonių, kurie norėjo susitikti su popiežiumi ar pasveikinti jį gatvėse.“
Pasak popiežiaus, visus dar labai gyvus šios kelionės įspūdžius galima sutelkti į vieną didį simbolį – Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, kurioje pirmosios vizito dienos popietę buvo švenčiami mišparai – iškilminga ir džiugi liturgija, kurioje muzika, giesmės ir šventovės grožis virpino maldoje susivienijusias širdis. Būtent Notre-Dame, ypač atsimenant neseniai jos patirtą dramą, siūlo visos šios kelionės interpretacijos raktą, kurį galima apibendrinti vienu žodžiu – atgimimas.
Paryžiaus katedra, kuri prieš septynerius metus po milžiniško gaisro atrodė mirtinai sužeista, dabar yra atstatyta ir spindi labiau negu bet kada. Jos restauravimas tapo įrodymu, kad įmanomas Bažnyčios, valstybės, viešųjų institucijų ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimas. Sąveika dėl bendrojo gėrio turėtų būti įprastas institucijų, politinių ir socialinių jėgų veikimo būdas, sakė popiežius primindamas, kad šią žinią jis perdavė ir Prancūzijos valdžios atstovams, ir Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos, kurios būstinė yra Paryžiuje, nariams.
Tačiau Paryžiaus katedra visų pirma yra iš gyvųjų akmenų pastatytos Bažnyčios, šventosios Dievo tautos, simbolis. Popiežius Leonas sugretino mišparus katedroje su kitu vizito Paryžiuje įvykiu – nacionaliniame stadione vykusiu susitikimu su dešimtimis tūkstančių jaunuolių. „Dvi visiškai skirtingos vietos, tačiau du vienas kitą papildantys, tarsi dvasiškai susiję įvykiai. Kas juos vienijo? Bažnyčia, kuri yra pastatyta ne iš akmenų ar betono, bet sudaryta iš žmonių, mylinčių Jėzų Kristų. Katedroje buvo kunigai ir diakonai, pašvęstojo gyvenimo asmenys, pastoracijos darbuotojai, o stadione – naujoji Prancūzijos karta, – sakė popiežius, – nauja ne tik amžiumi, bet dar labiau dvasia, tikėjimu ir širdies laisve.“ Iš tikrųjų Prancūzijoje jau kuris laikas pastebimi Bažnyčios atgimimo ženklai – vis didėja skaičius jaunų ir suaugusių žmonių, priimančių Krikštą. Apie šias Dievo staigmenas popiežius kalbėjo kreipdamasis į Paryžiaus bažnytinės provincijos sinodinės asamblėjos dalyvius ir į katechumenus bei neseniai Krikštą priėmusius asmenis. Galiausiai svarbiausias vizito sostinėje įvykis buvo Mišios Santarvės aikštėje. Didžiulė jose dalyvavusių žmonių minia nusidriekė per visus Eliziejaus laukus iki Triumfo arkos ir dar toliau.
Per vizitą Lurde popiežius dar kartą pabrėžė, kad kiekvieno žmogaus gyvybė, kad ir kokia būtų jos būklė, visada išsaugo savo neliečiamą orumą ir yra verta, kad ja būtų rūpinamasi, kad žmogus būtų palydimas ir su atjauta būtų jam padedama kelti kančią, pasitelkiant ir mokslo teikiamas priemones.
„Buvo savaime suprantama ir privalu, kad po Paryžiaus kaip piligrimas vykčiau į Lurdą, – tęsė popiežius Leonas. – Lurde Viešpats per motinišką Mergelės Marijos rūpinimąsi visais – ypač sergančiais žmonėmis – skelbia vilties ir atgimimo žinią.“ Per vizitą Lurde popiežius dar kartą pabrėžė, kad kiekvieno žmogaus gyvybė, kad ir kokia būtų jos būklė, visada išsaugo savo neliečiamą orumą ir yra verta, kad ja būtų rūpinamasi, kad žmogus būtų palydimas ir su atjauta būtų jam padedama kelti kančią, pasitelkiant ir mokslo teikiamas priemones.
Lurde popiežius susitiko ir su keliais seksualinę prievartą Bažnyčios aplinkoje patyrusiais žmonėmis ir paprašė, kad jie padėtų jam perduoti kitoms aukoms žinią, jog popiežius ir visa Bažnyčia yra pasiryžę išklausyti ir padėti išgyti, kad pripažįsta jiems padarytą skriaudą ir dirba, kad būtų užkirstas kelias lytiniam išnaudojimui.
Trečiasis ir paskutinis popiežiaus kelionės į Prancūziją etapas buvo vizitas Mece – mieste, kuris yra labai skaudžiai nuo karų nukentėjusiame Prancūzijos ir Europos regione. Iš to regiono yra kilęs Robert’as Schumanas – vienas svarbiausių Europos vienijimosi įkvėpėjų. „Šiuolaikinė Europa gimė būtent kaip taikos projektas po karo sugriovimų. Galime sakyti, kad tai, kas Paryžiaus Notre-Dame nutiko per gaisrą, Europai buvo nutikę per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau Europa atgimė remdamasi tais demokratijos, solidarumo ir tautų brolybės principais, kuriuos maitina ir krikščioniškosios šaknys“, – sakė popiežius ir, priminęs, jog šios jo kelionės šūkis buvo Jėzaus žodžiai „Kad pasaulis turėtų gyvenimą“ (plg. Jn 6, 51), prašė melstis, kad per kelionę vykę susitikimai ir malda duotų gausių ir ilgalaikių vaisių.
Per trečiadienio bendrąją audienciją, po katechezės, popiežius priminė tradiciją spalio mėnesį kalbėti Rožinio maldą; prašė melstis Švč. M. Marijos užtarimo, kad į pasaulį grįžtų taika. Spalio 1 d. vakarą popiežius vadovaus Rožinio maldai prie Vatikano sodų Lurdo grotos. Kartu su juo melsis Romos parapijų vaikai.
Popiežius tai pat priminė, kad praėjusį sekmadienį Bolonijoje buvo paskelbti palaimintaisiais trys kunigai kankiniai, nužudyti 1944 m., dramatišku Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
