Rugsėjo 3 d. vykusioje Šiluvos konferencijoje buvo keliamas esminis klausimas: kaip baimė veikia žmogų ir visuomenę? Konferencijos pranešimuose atsiskleidė dominuojanti įtampa: baimė gali žmogų pavergti, tačiau jos nebuvimas savaime dar nereiškia, kad žmogus yra drąsus. Tad neišvengiamai kyla kitas klausimas: kas jeigu pagrindinė su baime susijusi problema yra ne tai, kad bijome per daug, bet tai, kad bijome ne to, ko reikia bijoti?
Visas mūsų baimes sieja suvokimas, kad žmogaus egzistencija nėra tokia saugi, kaip kartais norima manyti. XX a. vokiečių rašytojas ir eseistas, Pirmojo pasaulinio karo kautynių dalyvis Ernstas Jüngeris (Ernstas Jiungeris) pastebi, kad žmogaus egzistencijai būdingas trapumas, nuo kurio jis visa savo esme yra priklausomas. Baimė, kurią žmogus pajunta, siejasi ne tik su konkrečiu pavojumi ir jo tiesioginėmis grėsmėmis, bet ir su gilesniu suvokimu, kad žmogus nėra toks laisvas ir stiprus, kaip manė anksčiau. Jüngerio teigimu, tokią laisvės iliuziją sukuria žmogaus gyvenimo automatizmas modernioje ir techniškai pažangioje visuomenėje.
Viena iš didėjančio automatizmo kasdienybėje pasekmių yra paties žmogaus sprendimo galios apribojimas. Kitaip tariant, žmogus pamažu atsisako savo sprendimo galios, nes sistema jam siūlo greitesnį ir patogesnį variantą. Sprendimai pradeda remtis ne tuo, kas teisinga ar gera, bet tuo, kas šioje sistemoje įprasta, racionalu ar patogu. Žmogus savo laisvę rinktis tai, kas kilnu ir šventa, iškeičia į tai, kas patogu.
Pavyzdžiui, prof. Gediminas Karoblis, jau minėtoje konferencijoje, savo pranešime apie demografiją pabrėžė, kad atsirado problema, susijusi su mūsų „<…> gimimo, brandos ir mirties infrastruktūra“. Dabartinių jaunų žmonių prioritetas – karjera, aukštasis mokslo laipsnis, užtikrintos pajamos ir turtas. Tokia tariama pasirinkimo laisvė, siūlanti patogesnius ir pelningesnius pasirinkimus, galiausiai žmogų atveda į tikrosios laisvės praradimą: žmogus tampa pavaldus baimei gyventi neefektyviai. Galiausiai daugelio gyvenimai yra paženklinti nerimo ir depresijos sutrikimais, o visa visuomenė – skurdžia demografine situacija.
Žmogus savo laisvę rinktis tai, kas kilnu ir šventa, iškeičia į tai, kas patogu.
Jüngerio teigimu, modernaus žmogaus gyvenimą galima prilyginti situacijai „Titanike“. Laive esantys žmonės gali laisvai judėti, pasirinkti savo kambarius, norimą veiklą ir sėdimąsias vietas. Tačiau, apsupti linksmybių ir didelės pasirinkimo laisvės, jie net nepastebi, kad laivo trajektorija juos nenumaldomai artina prie paskutinių gyvenimo minučių. Pavojus buvo pastebėtas tik tada, kai laivas prarado pusiausvyrą, tačiau jau buvo per vėlu. Susidūręs su grėsme, kurios negali kontroliuoti, žmogus išgyvena staigų perėjimą iš laisvės į bejėgiškumą.
Jüngerio metafora leidžia suprasti, kad baimė ne tik parodo žmogaus pažeidžiamumą, bet ir nukreipia į tai, ką jis siekia apsaugoti. Pastanga nebijoti savaime nereiškia drąsos. Priešingai, ji gali pasireikšti kaip beatodairiškumas. Drąsa prasideda tuomet, kai žmogus pripažįsta savo pažeidžiamumą ir ribotumą, tačiau kartu pasiryžta laikytis įsikibęs į gėrį, kad ir kokią kainą už tai tektų mokėti.
Pasak filosofo Josefo Pieperio (Jozefo Piperio), drąsa yra ne kas kita kaip apsisprendimas priimti žalą dėl gėrio įgyvendinimo. Gėris, kaip ir teisingumas, nėra savaime pasiekiami be asmeninio įsipareigojimo, kuris apima ir pasirengimą susidurti su kančia. Todėl drąsa nėra „aš nieko nebijau”, bet veikiau „aš matau tai, ko turėčiau bijoti, tačiau dėl gėrio – nepasitrauksiu”.
