Dvidešimt metų mokiusi pagonybės, Ashley Collins nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną atsidurs Bažnyčioje. Ji pasakoja, kaip Charlie Kirko mirtis tapo netikėtu postūmiu, atvedusiu ją pas Kristų.
Augau Nevadoje, iš dalies religingoje šeimoje – mano seneliai buvo Pietų baptistai, tačiau mano vaikystė buvo ir labai tragiška.
Tėvas fiziškai ir emociškai smurtavo prieš mano mamą. Jis pateko į kalėjimą už tai, kad policijos pareigūnui išsiuntė bombą. Tuo metu man buvo dvylika metų, ir mano duoti parodymai padėjo jį nuteisti. Teismo procesas užsitęsė, todėl praleidau daug pamokų. Bendraklasiai žinojo apie šią bylą ir iš manęs tyčiojosi. Man buvo be galo skaudu. Negalėjau suprasti, kaip mylintis Dievas gali leisti, kad visa tai vyktų.
Po to mama pradėjo praktikuoti tai, ką vadino „raudonuoju keliu“ – Amerikos indėnų dvasingumą. Persikėlėme į nedidelį kalnų miestelį Kolorade. Buvau pikta, depresyvi paauglė, mėginanti kažkur pritapti. Vis galvodavau: jeigu Dievas mane myli, kodėl mano gyvenime vyksta tokie siaubingi dalykai? Melsdavausi, kad ryte nebeatsibusčiau.
Vėlyvoje paauglystėje atradau pagonybę. Tvirtai tikėjau dievais, karma ir reinkarnacija. Tapau pagoniškojo tikėjimo vyriausiąja žyne ir atlikdama įvairius maginius ritualus jaučiausi labai galinga.
Ankstyvoje jaunystėje priėmiau labai blogų sprendimų. Tapau priklausoma nuo narkotikų, susitikinėjau su netinkamais vyrais, gyvenau palaidą lytinį gyvenimą. Pagoniškąjį tikėjimą supratau taip, kad jis pateisina net tokius dalykus kaip narkotikų vartojimas, jeigu tai daroma „dvasingai“. Galėjau daryti, ką panorėjusi.
Už vagystę patekau į kalėjimą. Ten bibliotekoje vengiau visų knygų apie Jėzų, tačiau perskaičiau visas, kurias radau apie pagonybę. Vėliau mane aplankė šiokia tokia sėkmė – pasirašiau kelias leidybos sutartis, buvau kviečiama į tinklalaides pasakoti apie savo tikėjimą.
Persikėlimas į kitą šalį
Visada mylėjau Britaniją, todėl nusprendžiau čia persikelti studijuoti universitete. Norėjau rašyti, o juk kai kurie geriausi pasaulio rašytojai yra kilę iš šių salų.
Londono „City St George’s“ universitete studijavau kūrybinio rašymo magistrantūroje. Vieną dieną įėjau į savo studentišką būstą ir mano pirštas įstrigo durų vyryje.
Prisimenu, kaip sėdėjau ligoninėje, meldžiausi visiems tiems dievams, kuriais tikėjau, tačiau nejaučiau jokios paguodos. Tada suabejojusi pasimeldžiau: „Gerai, Dieve, jeigu Tu ten esi, padėk man.“
Norėčiau pasakyti, kad mano pirštas stebuklingai pasveiko, tačiau taip nenutiko. Piršto netekau.
Nors kiti aštuoniolika mėnesių buvo labai sunkūs, pradėjau daryti tai, ko jau seniai nebuvau dariusi, pavyzdžiui, žiūrėti krikščioniškos tematikos filmus. Pradėjau domėtis žmonėmis, kurių požiūris buvo artimas krikščionybei. Vienas jų buvo Charlie Kirkas.
Man labai patiko tai, kad Charlie buvo pasirengęs kalbėtis su bet kuo. Kartą vienas vyras buvo apsirengęs Šėtonu, bet Charlie vis tiek su juo diskutavo.
Tą dieną, kai jis mirė – 2025 metų rugsėjo 10-ąją, – buvau ištikta šoko. Man iš tiesų skaudėjo, tarsi kažkas būtų iš manęs atimta. Niekada anksčiau nebuvau verkusi dėl garsaus žmogaus mirties, tačiau šįkart buvo kitaip.
Nežinau, iš kur tai žinojau, bet pagalvojau: vienintelis dalykas, galintis tai ištaisyti, yra nueiti į bažnyčią. Tikriausiai tai nesuveiks, bet pabandysiu.
Pradėjau ieškoti bažnyčių ir atradau katalikų Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Totenhame bažnyčią.
Įžengiau į ją verkdama. Tada pamaldų lapelyje, skiltyje „In memoriam“, pamačiau Charlie vardą. Man tai buvo ženklas, kad Dievas sujungia atskirus mano gyvenimo taškus.
Vis dar buvau skeptiška ir visiškai nežinojau, ką reikia daryti bažnyčioje. Stebėjau aplinkinius ir atsistodavau, kai atsistodavo jie.
Pradėjau verkti. Atrodė, tarsi visas manyje susikaupęs skausmas ir tamsa būtų stumiami lauk, kad atsirastų vietos Šventajai Dvasiai.
Kai pradėjau kiekvieną savaitę eiti į bažnyčią, pajutau stiprų įsitikinimą, kad privalau atsikratyti visų turimų pagoniškų daiktų.
Atsikračiau visų vėrinių, žiedų, statulėlių ir knygų – netgi tų, kurias pati buvau parašiusi. Tam prireikė kelių savaičių! Per dvidešimt metų prikaupi tikrai daug daiktų.
Netikėtas atleidimas
Jaučiau didžiulę kaltę, nes buvau parašiusi knygų apie pagonybę, mokiau žmones pagonybės ir maniau, kad Dievas man neatleis.
Eidama pirmosios išpažinties galvojau: Dieve, Tu ir taip žinai visas mano šiukšles, nesuprantu, kodėl turiu tai daryti.
Kunigas paaiškino, ką turiu daryti, o paskui pasimeldė. Vos išėjusi nebejaučiau kaltės!
Anksčiau puikiai mokėjau medituoti, vykdavau į dvasines rekolekcijas, buvau pagonių vyriausioji žynė ir dešimtmečius užsiėmiau visais šiais dalykais.
Tačiau kai priimu Komuniją Jėzaus akivaizdoje, ji pripildo mane visais tais būdais, kurių taip ilgai ieškojau. Manyje buvo didžiulė dvasinė tuštuma, kurią vis mėginau kuo nors užpildyti. Tačiau niekas jos neužpildė, kol neatėjo Jėzus.
Kiekvienas žmogus mano gyvenime vienu ar kitu metu mane paliko. Mano tėvas buvo kalėjime. Brolio, nors tai nebuvo jo kaltė, šalia nebuvo. Vis laukiau, kada mane paliks ir Jėzus, tačiau dabar pradedu suprasti, kad Jis to nepadarys.
Man labai sunku suvokti, kad net jeigu iš tiesų viską sugadinsiu, Jis manęs nepaliks. Savo gyvenime niekada nebuvau to patyrusi.
Visada galėjau ilgai sėdėti tyloje ir medituoti. Tapus krikščione, Dievas šį mano gebėjimą perkeitė – medituodama patyriau keletą labai stiprių ir mistinių išgyvenimų.
Taip pat sugebėjau atleisti žmonėms, kurie mane įskaudino. Aš nebepykstu.
Žinau, kad šiandien galbūt ne viskas klostysis tobulai. Tačiau taip pat žinau, kad, kad ir kas nutiktų, Jėzus yra su manimi.
