Lietuvos vyskupai nusprendė inicijuoti tyrimą, kuriuo būtų siekiama išsiaiškinti, kiek nuo 1990 m. kovo 11 d. Bažnyčioje būta nusikaltimų prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius. Dėl tyrimo pobūdžio konsultuojamasi su Šventuoju Sostu ir Lietuvos teisėsaugos institucijomis. Vyskupų paskelbtas principas aiškus: prioritetas yra nukentėjęs žmogus, o ne institucinė reputacija.
Tokio tyrimo jau porą metų reikalavo pasauliečių iniciatyva „Svarbus reikalas“. Neseniai prasidėję teismo procesai šiam reikalavimui suteikė papildomo svorio. Tačiau pats sprendimas dar neatsako į klausimus, nuo kurių priklausys tyrimo patikimumas: kas jį atliks, kokiais metodais vadovausis, kaip bus vertinama surinkta medžiaga ir kas prisiims atsakomybę už nustatytus pažeidimus?
Viena vertus, tai žingsnis didesnio skaidrumo link. Bažnyčia negali skelbti tiesos svarbos ir sykiu vengti tiesos apie savo pačios žaizdas. Jeigu žmonės patyrė prievartą, o jų skundai liko neišgirsti, institucinis tylėjimas tik pratęsia patirtą skriaudą. Tyrimas gali padėti juos išgirsti, atskleisti atsakomybės spragas ir sumažinti tikimybę, kad panašios istorijos kartosis.
Kita vertus, būtų naivu manyti, kad pakanka paskelbti tyrimą ir apsivalymas įvyks savaime. Netinkamai pasirinkta metodika, neaiškus atsakomybės apibrėžimas ar išankstinis nusistatymas gali sukelti naujų neteisybių. Todėl klausimai apie tyrimo ribas ir procedūras neturėtų būti automatiškai laikomi mėginimu jį stabdyti.
Kitų valstybių patirtis rodo, kad tokie tyrimai gali apimti bažnytinių archyvų analizę, nukentėjusiųjų liudijimus, bendradarbiavimą su jų atstovais ir organizacijomis. Juose dalyvauja teisininkai, istorikai, psichologai ir kiti specialistai. Vis dėlto skirtingose šalyse ir bažnytinėse struktūrose taikytos prieigos nėra vienodos. Lietuvai reikės pasirinkti metodiką, kuri atitiktų mūsų istorinę tikrovę ir leistų daryti pagrįstas išvadas.
Pirmiausia iškyla asmeninės ir institucinės atsakomybės santykis. Teologiniu požiūriu nuodėmę padaro konkretus žmogus. Negalima visos tikinčiųjų bendruomenės paversti kalta dėl atskirų jos narių nusikaltimų. Kunigo padarytas nusikaltimas savaime netampa kiekvieno kataliko kalte.
Tačiau asmeninė atsakomybė neišsemia viso klausimo. Jeigu apie nusikaltimą žinoję atsakingi asmenys jį slėpė, ignoravo perspėjimus ar sudarė sąlygas nusikaltėliui toliau veikti, tenka kalbėti ir apie jų sprendimus. Todėl tyrimas turėtų atskirti nusikaltimą padariusio žmogaus kaltę, vadovų atsakomybę ir institucinių procedūrų trūkumus. Visa tai suplakus į bendrą kaltinimą Bažnyčiai, tiesos būtų mažiau, o susipriešinimo – daugiau.
Čia iškyla ir finansinis klausimas. Jeigu tyrimą finansuos pati Bažnyčia, iš kokių lėšų tai bus daroma? Ji išsilaiko daugiausia iš tikinčiųjų aukų, todėl išlaidos galiausiai gali tekti ir bendruomenei, kuri neprisidėjo nei prie nusikaltimų, nei prie jų slėpimo. Dar skaudesnis šis klausimas taptų svarstant galimas kompensacijas.
Paprasto tikinčiojo klausimas, kodėl jis turėtų mokėti už svetimus nusikaltimus, yra suprantamas. Jo negalima atmesti kaip nejautrumo aukoms. Žmonės aukoja bendruomenės gyvenimui, sielovadai, vargstančiųjų pagalbai ir pagrįstai tikisi žinoti, kaip naudojamos jų lėšos.
Todėl reikalingas skaidrus finansavimo ir galimos žalos atlyginimo modelis, aiškiai įvardijantis atsakingų asmenų bei institucijų indėlį. Nutylėtas finansinis klausimas gali įvaryti dar vieną pleištą tarp hierarchijos ir tikinčiųjų.
tyrimas turėtų atskirti nusikaltimą padariusio žmogaus kaltę, vadovų atsakomybę ir institucinių procedūrų trūkumus. Visa tai suplakus į bendrą kaltinimą Bažnyčiai, tiesos būtų mažiau, o susipriešinimo – daugiau.
Ne mažiau svarbu, nuo kokios prielaidos prasidės pats tyrimas. Ieškoti atsakymo, ar nusikaltimai buvo slepiami, ir iš anksto paskelbti, kad Bažnyčioje veikė visuotinė slėpimo sistema, nėra tas pats. Tyrimo užduotis – nustatyti, kas įvyko, o ne surasti patvirtinimą iš anksto pasirinktai išvadai.
Tačiau ir pats tyrimo inicijavimas dar nereiškia, kad kas nors paskelbiamas kaltu. Nekaltumo prezumpcijos klausimas kyla vertinant konkrečius žmones, įrodymus ir viešai skelbiamas išvadas. Todėl būtina aiškiai skirti liudijimą, įtarimą, dokumentais pagrįstą aplinkybę ir nustatytą kaltę. Pagarba nukentėjusiesiems ir sąžiningas kaltinimų vertinimas turi eiti drauge.
Vyskupų pasirinkta tyrimo pradžios data taip pat reikšminga. Sovietmetis paliekamas už jo ribų. Tai suprantama dėl okupacijos, KGB įtakos, Bažnyčios persekiojimo ir sudėtingos archyvų istorijos. Vis dėlto ir pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis nėra paprastas. Tuometinius sprendimus būtina vertinti atsižvelgiant į tuo metu galiojusias kanonines normas, turėtą informaciją ir institucines galimybes.
Istorinis kontekstas reikalingas tam, kad suprastume atsakomybę, tačiau jis neturėtų tapti universaliu pasiteisinimu. Galima aiškintis, kokių procedūrų anuomet trūko, ir kartu klausti, ar buvo padaryta visa, kas tuo metu buvo įmanoma nukentėjusiam žmogui apsaugoti.
Todėl itin svarbu, kas tyrimą atliks. Nedidelėje šalyje nelengva rasti specialistų, kurie turėtų reikiamų žinių, patirties ir nebūtų susiję su tiriamais asmenimis ar įsitraukę į bažnytinių grupių priešpriešą. Verta svarstyti galimybę pakviesti užsienio ekspertų, jau dirbusių panašiuose tyrimuose. Tačiau ir jiems reikėtų Lietuvos istoriją, kalbą bei institucinę aplinką išmanančių kolegų pagalbos.
Tyrimo nepriklausomumą turėtų užtikrinti aiškios specialistų atrankos taisyklės, interesų konfliktų atskleidimas, prieiga prie reikalingos medžiagos ir iš anksto sutarta rezultatų viešinimo tvarka. Visa tai svarbu paskelbti dar prieš pradedant darbą.
Šios abejonės parodo, kokios atsakomybės reikalauja pasirinktas kelias. Blogai atliktas tyrimas gali pagilinti žaizdas, tačiau atsisakymas jas liesti taip pat nėra gydymas.
Nuoširdžiai pripažinti, kaip viskas buvo, nekliudyti tiesai ir išgirsti nukentėjusiuosius – kelias, kuriuo eidama Bažnyčia gali atsiverti gydančiai Dievo šviesai. Tai skausminga, tačiau pasitikėjimas negrįš vien nuo pareiškimų apie institucijos reputaciją.
Nulinė tolerancija seksualinei prievartai turi reikšti konkrečią kasdienę praktiką: saugią aplinką, galimybę prabilti, atsakingą reagavimą ir pagalbą nukentėjusiesiems. Tyrimo vertę galiausiai parodys ne vien paskelbta ataskaita, kompensacijos ar viešas atsiprašymas, bet ir tai, ar po jo Bažnyčioje bus jaukiau.
