Rugsėjo 2-osios bendrojoje audiencijoje Leonas XIV skaitė įvadinę katechezę apie Pastoracinę konstituciją apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“ (GS). Galima priminti, kad keletą praėjusių katechezių popiežius skyrė konstitucijai apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“.
Leonas citavo šv. Jono XXIII inauguracinę kalbą Susirinkime, ištartą 1962 m. spalio 11 d., kurioje šis paprieštaravo „nelaimės pranašams“, kurie, nors ir uolūs, tvirtina, kad mūsų laikai, palyginti su praėjusiais amžiais, yra blogesni ir netgi elgiasi taip, tarsi iš istorijos neturėtų ko pasimokyti (žr. Kalba „Gaudet Mater Ecclesia“, 1962 m.).
Tad Susirinkimo tėvų užduotis, popiežiaus Jono XXIII žodžiais, yra tokia: „Dabartinėje žmogiškųjų įvykių padėtyje, kai žmonija, rodos, įžengia į naują tvarką, reikia įžvelgti paslaptingus Dieviškosios Apvaizdos planus, kurie palaipsniui įgyvendinami žmonių darbais, dažnai pranokstant jų lūkesčius, ir išmintingai viską, netgi nepalankias žmogiškąsias aplinkybes, nukreipia Bažnyčios labui“.
Po trejų metų paskelbta „Gaudium et Spes“ konstitucija šią įžvalgą pripažino esminiu Bažnyčios prigimties elementu, ant kurio remiasi ir jos sielovada: iš čia ir apibrėžimas „pastoracinė konstitucija“. Tai ne naivus optimizmas, bet atnaujinta ištikimybė Kristaus, kuris įsikūnydamas nusprendė dalytis mūsų gyvenimu, Slėpiniui: jis tapo „visa kuo panašus į brolius“ (Žyd 2, 17) ir prisiėmė nuodėmės pasekmes, miręs „už visų išganymą“ (1 Tim 2, 6). Tokiu visa kuo dalijimosi su žmonija keliu Kristus prašo eiti ir savo Bažnyčios.
Todėl Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Gaudium et Spes“ prasideda teiginiu, kad „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų“, yra ir Bažnyčios gyvenimo dalis (žr. GS, 1).
Šis Bažnyčios visko dalijimasis su pasauliu ragina mus atsikratyti bet kokio pasyvumo ir abejingumo istorijos įvykių ir žmonių gyvenimo atžvilgiu, ypač matant sparčius ir gilius pokyčius, kuriuos šiandien patiriame. Negalime likti abejingais stebėtojais – reikia klausytis širdimi, įsitraukti. Su Kristumi ir remiami jo Dvasios jėgos, tikintieji yra kviečiami prisiimti brolių ir seserų sunkumus, ypač tų, kuriuos slegia neteisybė, diskriminacija ir prievarta. Iš tiesų, tik viskuo dalydamiesi ir įsipareigodami galėsime atrasti tinkamus atsakymus, įsitikinę, jog „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom 8, 18).
Artumas žmonijai atveria kelią gilesniam įvykių ir paties Apreiškimo supratimui. Toje pačioje perspektyvoje „Gaudium et Spes“ primena pareigą „visuomet ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje“ (GS, 4). Ši Vatikano II Susirinkimo konstitucija ragino Bažnyčią nuolat atsiversti ir liudyti, kad ją veda ne „žemiški troškimai“, bet kad ji „siekia tik vieno dalyko – Dvasios Guodėjos vadovaujama tęsti darbą, kurio ėmėsi pats Kristus, atėjęs į pasaulį tiesos liudyti, gelbėti, o ne smerkti, tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama“ (GS, 3).
Tai nėra paprasta moralinė nuostata. Popiežius Pranciškus priminė, kad Bažnyčiai „pirmenybės teikimas vargšams yra pirmiau teologinė, o ne kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė kategorija. […] Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ („Evangelii gaudium“, 198).
Krikščioniškas dalijimasis įpareigoja prisiimti atsakomybę už tikrovę ir taip pat parodyti prieštaravimus, būdingus šiuolaikinio pasaulio asmeniniam ir socialiniam gyvenimui: pavyzdžiui, mokslo ir technologijų pažanga siūlo vis naujas galimybes, tačiau tik kai kuriems, be to, ne visada tarnauja pačiam žmogui. Susirinkimo tėvų pastebėjimas, kad pasaulis dar niekad nebuvo toks turtingas, tačiau didžiulė pasaulio gyventojų dalis tebekenčia badą ir skurdą (GS, 4), išlieka teisingas ir šiandien. Panašiai, nors suprantama, kad rizikuojama planetos ateitimi, nesugebama atsisakyti savanaudiško vartojimo ir iliuzijos, kad karas yra veiksmingas būdas taikai užtikrinti.
Gilių ir neraminančius disbalansus lemiančių pokyčių laikais Bažnyčia yra pašaukta tarnauti žmogui, įsiklausydama ir priimdama giliausius jo širdies klausimus, jame glūdinčius troškimus, rodydama į Kristų kaip į „visos žmonių istorijos raktą, centrą ir tikslą“ (GS, 10). Todėl Bažnyčioje visais lygmenimis ir visais laikais, turi realizuotis gailestingoji Kristaus, kuris „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet ištuštino pats save, priimdamas tarno išvaizdą […], tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6–8), kenozė.
„Mieli broliai ir seserys, tegul džiaugsmas ir viltis – „gaudium et spes“ – tampa skiriamaisiais Bažnyčios, skelbiančios ir liudijančios Evangeliją, priartėjančios prie mūsų laikų vyrų ir moterų, bruožais“, – rugsėjo 2-osios d. katechezėje sakė popiežius.
Kaip įprasta, bendrosios audiencijos metu popiežius Leonas taip pat pasveikino įvairias kalbines grupes, o sveikinime italų kalba priminė prieš keliolika amžių, 604 m., mirusį savo pirmtaką, kuris, būtų galima pasakyti, vakarinės Romos imperijos dalies žlugimo ir naujos tikrovės gimimo laikais, lydimais sumaišties ir karų, mokėjo įžvelgti paslaptingus Dieviškosios Apvaizdos planus, pranokstančius žmonių lūkesčius, ir išmintingai viską, netgi nepalankias žmogiškąsias aplinkybes, kreipiančius Bažnyčios labui.
„Rytoj liturgijoje minėsime popiežių šv. Grigalių Didįjį, kurio kūnas ilsisi Šv. Petro bazilikoje. Jis vadinamas „Didžiuoju“ dėl nepaprastos ganytojiškos veiklos visuomenei ir Bažnyčiai labai sudėtingais laikais: tai „didumas“, kuris sėmėsi jėgų ir gyvybingumo iš gyvo tikėjimo Kristumi. Tegul jo pavyzdys kiekviename iš jūsų žadina atsinaujinusį ir gilų pasitikėjimą Dievu, kuris yra malonės ir vilties šaltinis visam pasauliui“, – pridūrė Leonas.
