Krikščionys turi pasirengti tam, kad jų tikėjimą gali sudrebinti informacijos apie neatpažintus anomalius reiškinius (NAR) paviešinimas.
Taip teigia pastorius Mike’as Signorelli. Jis yra V1 bažnyčių tinklo įkūrėjas – jau pats pavadinimas skamba taip, tarsi būtų kilęs iš slapto gynybos projekto. Dalyvavęs aukšto saugumo lygio privačiame susitikime su kitais pastoriais Tenesyje, jis pareiškė: „Informacijos paviešinimas artėja, o tai, kas seks po jo, sudrebins daugelio tikėjimą. Jei pastoriai nepradės ruošti savo žmonių jau dabar, vėliau bus per vėlu.“
Šis intriguojantis teiginys kelia tik dar daugiau klausimų.
Tačiau jei akimirkai atsiesime ir pažvelgsime plačiau, vėl pamatysime, kad Biblija teisi sakydama, jog nėra nieko naujo po saule. Istorija kartojasi, nes žmogaus prigimtis nesikeičia.
Leiskite paaiškinti, nors teisinga iš anksto perspėti – tai, kas bus toliau, yra gana keista. Mano tikslas – padėti šiuos pranešimus apie NAR suprasti platesniame kontekste.
Mokslas, Šventasis Raštas ir slaptos žinios
Pradėkime nuo vieno iš mokslinio pasaulio bastionų – Karališkosios draugijos, arba kaip sako jos pilnas pavadinimas, Londono karališkosios draugijos gamtos pažinimui tobulinti, kuriai 1662 m. karalius Karolis II suteikė karališkąją chartiją.
Ši garbinga institucija kilo iš Greshamo koledžo, o šis savo ruožtu – iš neformalios grupės, susibūrusios aplink Johną Wilkinsą Oksfordo Wadhamo koledže ir vadintos „Nematoma kolegija“. Jau vien pavadinimas skamba lyg iš Hario Poterio pasaulio.
Ir ši asociacija nėra visai netinkama. Karališkoji draugija nebuvo tiesiog mokslininkų sambūris, siekiantis gryno ir objektyvaus racionalumo.
Draugijos šūkis – „Nullius in verba“. Jį galima versti kaip „Niekuo netikėk vien iš žodžių“. Tačiau frazė paimta iš Horacijaus, o jos kontekstas leidžia manyti, kad ji tiksliau reiškia: „Nesu prisiekęs nė vieno mokytojo žodžiams.“
Šūkis reiškė intelektinę ir filosofinę laisvę tyrinėti gamtos pasaulį, kuris vis dar buvo laikomas Dievo kūrinija. XVII amžiuje religija tebebuvo dominuojanti. Tokie Karališkosios draugijos steigėjai kaip Johnas Wallisas ir Johnas Wilkinsas buvo įšventinti dvasininkai. Robertas Boyle’is buvo uolus evangelikas. Didysis universalusis mokslininkas seras Isaacas Newtonas buvo taip pasinėręs į vieningos visko teorijos paieškas, kad rašė komentarus Danieliaus ir Apreiškimo knygoms.
Šie darbai, dėl kurių, jo manymu, jis bus prisimenamas, šiandien atrodo pasenę. Tačiau jie buvo viešai priimtina gilesnės asmeninės aistros išraiška – aistros tam, kas, Newtono įsitikinimu, galėjo atverti Visatos paslaptis: alchemijai.
Ką tai turi bendra su informacijos apie NAR paviešinimu? Viską.
Newtonas, kaip ir daugybė žmonių per visą istoriją, troško paslėptų žinių – kitaip tariant, okultinių žinių. Didžiausias mūsų mokslininkas šiuo požiūriu niekuo nesiskyrė nuo ankstesnio iškilaus universaliojo proto Johno Dee, tikriausiai vieno protingiausių Elžbietos laikų Anglijos žmonių. Jis buvo įšventintas dvasininkas. Ir astrologas.
Didžioji protestantų monarchė Elžbieta paprašė Dee, kad šis pagal savo astrologines lenteles nustatytų palankiausią jos karūnavimo dieną.
Žmogaus troškimas peržengti ribas
Daugeliui iš mūsų tai atrodo arba kvaila, arba neišmintinga. Tačiau galbūt Johnas Dee būtų galėjęs teigti, kad jis tik seka bibliniu precedentu. Argi išminčiai – magijos praktikai – neatėjo iš Rytų pagarbinti naujagimio Karaliaus?
Be to, visa kūrinija nusilenkia Karalių Karaliui, ar ne? Argi švenčių ir iškilmių laikas nėra susijęs su mėnulio ciklais, o šabas – su saulės tekėjimu ir leidimusi? Dee ir Newtonas galėjo tvirtinti, kad astrologija tarsi plyti visiems prieš akis.
Tačiau tyrinėdami pirmuosius Pradžios knygos skyrius taip pat matome, kad Dievas nustato draudžiamas vietas ir ribas, kurių negalima peržengti. Edeno sodas tapo neprieinamas, o jį saugojo angelas su liepsnojančiu kalaviju. Ribos buvo aiškiai nubrėžtos.
Padangtėje, o vėliau Šventykloje tik tam tikri žmonės galėjo įeiti į tam tikras vietas tam tikru laiku ir tik atlikę nustatytas apeigas.
Augalai ir gyvūnai sukuriami pagal jų rūšis. Žmonija neturi maišytis su dvasinėmis būtybėmis, o keistos Pradžios knygos 6 skyriaus eilutės rodo tokio peržengimo pasekmes: nefilimus ir milžinus, sukeliančius tokį chaosą bei tamsą, kad Dievas nusprendžia siųsti apokaliptinį tvaną.
Tačiau troškimas peržengti ribas niekur nedingo.
Todėl Kunigų knygos 19 ir 20 skyriuose aiškiai draudžiami burtai, nekromantija ir mirusiųjų iškvietimas. Šios praktikos draudžiamos būtent todėl, kad jos, autoriaus teigimu, turi dvasinę jėgą ir poveikį. Karalius Saulius tai patyrė apsilankęs pas Endoro burtininkę.
Okultizmo pagunda
Esmė tokia: spiritizmo seansas nėra vien prietaringų vargšų užsiėmimas. Garbingi elito atstovai, tokie kaip Newtonas ir Dee, taip pat gali įsitraukti į okultines praktikas bei slaptas draugijas.
Johnas Dee daugelį metų mėgino iškviesti angelus. Newtono bičiulis Robertas Boyle’is į tai žvelgė itin įtariai. Laikydamasis tuo metu paplitusio cesationistinio požiūrio (nuomonė, kad antgamtiniai reiškiniai liovėsi po apaštalų mirties – red. past.) Boyle’is manė, kad angelų tarnystė žemėje jau pasibaigusi ir kad tokios būtybės iš tiesų gali būti demonai.
Ši gija tęsėsi ir XX amžiuje.
Po trejų metų studijų Trejybės koledže Kembridže Aleisteris Crowley sukūrė Telemą – itin tamsią, kabalistinę magijos sistemą. Vienas iš žmonių, vėliau įtrauktų į Crowley okultinį pasaulį, buvo perspektyvus raketų mokslininkas Jackas Parsonsas, susijęs su tyrimų grupe, kuri vėliau tapo Reaktyvinio judėjimo laboratorija, o ši 1958 m. buvo įtraukta į NASA struktūrą.
Parsonsas raketų tyrimus tęsė iki savo mirties 1952 metais. Jis taip pat leido laiką su savo buto draugu – neseniai iš karinio jūrų laivyno atleistu karininku L. Ronu Hubbardu.
Taip, tuo pačiu Scientologijos įkūrėju.
D. W. Pasulka savo knygoje „American Cosmic“ aprašo istorijas, primenančias Jacko Parsonso atvejį. Ji rašo apie susitikimus su šiandien elitinėse tyrimų laboratorijose dirbančiais žmonėmis, kurie prisipažįsta gaunantys slaptų žinių iš nežmogiško intelekto.
Perspėjau, kad bus keista.
Tačiau visa, apie ką čia rašiau, yra viešai prieinama informacija. XVII amžiuje okultizmu buvo labai domimasi. Mes iki šiol gyvename su šio palikimo pasekmėmis.
Tačiau kalbant apie NAR ir NSO, daug kuo sunku būti tikriems. Išslaptintuose dokumentuose daug kas užtušuota, o juose daromos nuorodos į kitus dokumentus, kurie galbūt nebus paviešinti dar daugelį metų – jei apskritai kada nors bus. Tikėtina, kad daugybė kitų dokumentų buvo sunaikinta.
Net ir tie, kurie yra „sistemos viduje“, negali tvirtinti žinantys viską.
JAV karinis-pramoninis kompleksas, Pentagonas, CŽA, FTB, NSA ir NASA yra milžiniškos institucijos, kurių tinklai susiformavo Šaltojo karo ir kosminių lenktynių laikais, o kiekviena jų vykdo savas slaptas programas.
Dažnai atskiri faktai yra per toli vienas nuo kito, kad juos būtų galima patikimai sujungti į visumą.
Kas iš tikrųjų žino, kas vyksta? Net prezidentas ar gynybos sekretorius nežino.
Tik Dievas žino. Tai vienintelis dalykas, kuriuo krikščionys gali būti visiškai tikri.
Tačiau mes trokštame pažinti paslėptą tiesą, tai yra mūsų pirmapradės nuodėmės dalis. Ką Pradžios knygos 3 skyriuje meluojanti gyvatė pasiūlo Ievai? Gėrio ir blogio pažinimą.
Kas nutiko po to? Didysis dangstymas, o paskui – melas ir pasiteisinimai.
Tai mūsų istorija, besikartojanti per visus amžius.
Net didžiausi protai negali atsispirti slaptų ar uždraustų žinių traukai, tikėdami senuoju serialo „X failai“ šūkiu: „Tiesa yra kažkur ten.“
Daugelis pasirengę padaryti bet ką, kad peržengtų ribą iš vienos tikrovės srities į kitą ir tą tiesą surastų.
Ši priklausomybė pati savaime yra apgaulės dalis. Tai, kas jau buvo ir dar bus atskleista dabartiniuose bei būsimuose informacijos paviešinimuose, tebėra tos pačios senos istorijos dalis.
Viskas bus apreikšta, kai sugrįš Kristus. Iki tol laikomės Jo mokymo.
O tada, kaip sakoma Jono evangelijoje (Jn 8, 32): „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“
