Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis arkivyskupas Paulas Richardas Gallagheris, baigęs praėjusios savaitės vizitą Maskvoje, jo rezultatus apibendrino Vatikano žiniasklaidai duotame interviu.
Per susitikimus su Rusijos užsienio reikalų ministru ir prezidento patarėju užsienio politikos klausimais daugiausia dėmesio buvo skirta karo su Ukraina temai. Dialogas šiais klausimais nėra lengvas. Kuo ilgiau tęsiasi karas, kuo daugiau aukų ir kuo daugiau atvirų žaizdų, tuo sunkiau kurti santykius. Tačiau iš istorijos žinome, kad visi karai baigiasi derybomis, susitarimu, o tuomet pradedami atkurti ir kariavusių šalių santykiai. „Šia prasme diplomatija siūlo ir žada galimą sprendimą, – sakė arkivyskupas. – Būtent mes, kaip Bažnyčia, turime atsakomybę ir pareigą skelbti.“ Tai ir buvo pagrindinis kelionės į Maskvą tikslas – kalbėti apie taiką.
Arkivyskupas Gallagheris pabrėžė, kad Šventasis Sostas nesileidžia į derybų detales ir nesiūlo techninių sprendimų, nes tai yra kariaujančių šalių atsakomybė. Šventasis Sostas primena apie šią atsakomybę ir ragina parodyti gerą valią, kad būtų galima rimtai pradėti dialogą. Šiuo atveju Šventasis Sostas kreipiasi tiek į Rusijos Federaciją, tiek į Ukrainą, tiek į kitas šalis, ragindamas negailėti jokių pastangų erdvėms dialogui kurti. Esminis Šventojo Sosto diplomatijos aspektas yra humanitarinės veiklos skatinimas. Toks buvo ir anksčiau surengtos kardinolo Matteo Zuppi misijos tikslas. Arkivyskupas sakė, kad šioje srityje Šventojo Sosto pastangos yra labai vertinamos.
Lankydamasis Maskvoje arkivyskupas Gallagheris taip pat susitiko su vietos katalikų bendruomene. „Kalbėdamasis su vienuoliais, vienuolėmis ir dvasininkais pasakiau jiems, kad jie jau yra taikos kūrėjai – tokie jie yra savo kasdieniu gyvenimu, kiekvieną kartą, kai stato mažus tiltus tarp žmonių. Jie daro įtaką visuomenei, yra kaimynai, žmonės, vykdantys Bažnyčios labdaringą veiklą, veikiantys švietimo ir sveikatos priežiūros institucijose. Tai yra apčiuopiama Bažnyčios įsipareigojimo siekti susitaikinimo ir taikos išraiška. Ji nepalyginamai iškalbingesnė už bet kokius žodžius“, – pabrėžė arkivyskupas.
„Negirdėjau nė vieno besiskundžiančio savo padėtimi. Priešingai, jaučiau džiaugsmą dėl tarnystės, kurią jie šiandien atlieka.“
Pasak jo, ten, kur yra Bažnyčia, visuomet turi būti ir artimo meilė, solidarumas su tais, kuriems gyvenime sekasi sunkiausiai. Arkivyskupas prisipažino, kad jį sužavėjo liudijimai, kuriuos jis išgirdo per susitikimą su vienuoliais ir vienuolėmis, nes, nepaisant labai ribotų išteklių – o ir pačių šių bendruomenių narių šiame milžiniškame krašte yra labai nedaug, – su dideliu atkaklumu vienuoliai daro visa, ką gali. „Negirdėjau nė vieno besiskundžiančio savo padėtimi. Priešingai, jaučiau džiaugsmą dėl tarnystės, kurią jie šiandien atlieka.“
Paskutinę vizito dieną arkivyskupas Paulas Richardas Gallagheris vadovavo Mišioms Maskvos katalikų katedroje. „Dalyvavo labai daug žmonių, buvo juntamas tikras religinio gyvenimo intensyvumas. Tai teikia drąsos, nes iš pradžių galima susidaryti galbūt paviršutinišką įspūdį apie mažas katalikų grupeles, išsibarsčiusias šiame milžiniškame mieste. Tačiau pamatyti jas susirinkusias savo gražioje katedroje ir liudijančias savo tikėjimo gyvybingumą man padarė labai didelį įspūdį, – pasakojo arkivyskupas, grįžęs iš Maskvos. – Tai iš tiesų buvo meilės ir ištikimybės Šventajam Tėvui išraiška. Akivaizdu, kad šie ryšiai su Petro įpėdiniu čia yra labai stiprūs.“
Arkivyskupas pabrėžė, kad pagrindinė žinia, kurią jis perdavė katalikų bendruomenei, buvo tokia: mes nepaliekame jūsų vienų. „Manau, būtent taip reikėtų suprasti tai, ką turime daryti. Šiais itin sunkiais metais šiame pasaulio regione visuotinė Bažnyčia turi galvoti, kaip dar labiau remti šias bendruomenes, drąsinti jų ganytojus ir tikinčiuosius bei puoselėti ryšius.“
