“…visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija)
Šis tekstas yra rašomas likus mėnesiui iki žygio už gyvybę. Planuoju jame dalyvauti. Kas traukia mane, šių žodžių autorių, lankytis tokiame renginyje?
Regis, Vakarų kultūrai šiais laikais būdingas tam tikras pasimetimas. Stulbina per pastaruosius šimtą metų pasiektas technologininis ir socialinis progresas (bent jau linkstame manyti, kad įvyko progresas). Atrodo, esam laisvesni, turtingesni ir turintys daugiau teisių nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje. Visgi, jei mūsiškę visuomenę galėtume palyginti su žmogaus vaizdiniu, taiklu būtų tarti, kad jos fizinis kūnas yra gan švarus ir sveikas. Išorėje viskas blizga. Deja, viduje šio socialinio kūno audiniai išties pūva, o tų puvėsių dvokas karts nuo karto prasismelkia į išorę – kai prisimename, kas vyksta už kai kurių ginekologų kabinetų durų.
Kaip rašoma vienos klinikos (ironiška, kad ji vadinasi „LIFEKLINKA“) skiltyje apie nėštumo nutraukimą: „Kiekviena moteris turi teisę priimti sprendimą savo gyvenime. Tik jūs žinote kaip Jums yra geriau“. Kraujas gyslose stingsta, perskaičius tokią įžangą į aborto „paslaugą“. Apie tai, kodėl ši procedūra yra ne kas kita, o nekalto žmogaus nužudymas, esu parašęs ne vieną straipsnį. Jei nesutinkate su šiuo požiūriu, kviečiu peržvelgti anksčiau mano išdėstytą argumentaciją. Panašu, kad šios klinikos darbuotojai tikrai nesijungs prie žygio už gyvybę…
Taigi, pasimetimas glūdi štai kur – vienu atveju mūsų kultūra pripažįsta žmogaus vertę ir orumą (sveikatos sistemos egzistavimas, socialinė parama etc.), kitu atveju ji leidžia nekaltųjų žudymą, tai argumentuojant moters orumo ir laisvės išsaugojimu. Šis straipsnis bus bandymas atrišti šį prieštaravimų ir nesuderinamų požiūrių mazgą – kaip visuomenė, pripažįstanti visuotinį žmogaus orumą ir teises, gali leisti nekaltųjų žudymą?
Nepretenduoju į giliamintišką analizę, tik pateiksiu, kaip man regis, tokio prieštaringo visuomenės būvio priežastis ir bandysiu savo požiūrį pagrįsti. Nesu filosofas, tad jei kam manieji argumentai pasirodys nepakankami ar nedarnūs, nuoširdžiai kviečiu pateikti raštišką atsakymą – sąžininga diskusija yra puikus būdas eiti tiesos link.
Žmogaus orumo sampratos problema – nenuoseklus jos taikymas
Verta dėmesingai pažvelgti į jau minėtą visuomenės pasimetimą. Bet koks viešojoje erdvėje keliamas žmogaus orumo reikalavimas dažnai motyvuojamas tuo, kad reikalaujančioji pusė rūpinasi žmonėmis ir nori jiems kuo didesnės gerovės. Atrodo, sunku tokiai nuostatai nepritarti. Tad kur bėda? Ar neužtenka tiesiog pripažinti asmenų orumo, jais rūpintis ir turėsime darnią visuomenę? Juk galiausiai visi norime gėrio…
Tam tikra mąstymo praraja svarstant žmogaus orumo ir „rūpesčio žmogumi“ sampratą išryškėja tada, kai gyvybės gynėjai susiduria su moters sprendimo laisvės rinktis abortą palaikytojais. Čia abi pusės teigia norinčios gėrio ir žmogaus orumo apsaugos. Tik išvadų jos prieina radikaliai skirtingų. Viena pusė nori pasirinkimo žudyti, kita – laisvės gyventi (atleiskit už tiesmukumą, bet, kaip minėjau, jau anksčiau esu argumentavęs, kodėl abortas yra žmogžudystė). Kaip nutiko, kad abi pusės gali vadovautis žmogaus orumo reikalavimu, tačiau viena iš jų nemato bėdos užmerkti akis gyvo žmogaus vertei vardan kito žmogaus pasirinkimo laisvės? Tuo tarpu gyvybės gynėjai, panašu, stengiasi vienodai atsižvelgti į negimusio kūdikio ir jo motinos vertę.
Tiesą sakant, kognityvinis disonansas abortų šalininkų stovykloje žmogaus orumo klausimu yra net kiek didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tekę girdėti tokį „pasirinkimo laisvės“ gynėjų prisipažinimą: „Jūs ką, manote, kad abortas yra lengvas pasirinkimas?“ arba „Nei jūs, nei mes nenorime daugiau abortų, tik manome, kad moteris turi teisę rinktis.“ Kodėl abortas nėra lengvas pasirinkimas, jei tai tik paprasta medicininė procedūra? Jei tai – tik ląstelių gumuliuko pašalinimas.
Pasirodo, net laisvo pasirinkimo proponentai aiškiai išgyvena moralinį jausmą, leidžiantį suprasti, kad žmogaus vaisius nėra šiaip koks „parazitas“. Taigi, didelė dalis gyvybės oponentų supranta, kad turi reikalą su žmogumi. Tačiau dėl to žmogaus mažumo, nesąmoningumo ar ligos mano esant leistina jo arba jos gyvybę atimti.
Ypač „medikai“, atliekantys abortus, negali gintis nežinojimu – jie puikiai supranta, kokius moters hormonus ir kodėl blokuoja abortą sukeliantys nuodai (jie vadinami vaistais, nors šiuo atveju nieko negydo). Jie taip pat gerai žino, ką išsiurbia arba replėmis ištraukia iš moters gimdos chirurginio aborto metu. Taigi, žudymas yra pateisinamas, idant būtų apgintas „orus“ moters pasirinkimas. Kaip taikliai tuomet skamba „LIFEKLINIKA“ padrąsinimas „Tik jūs žinote, kaip Jums yra geriau“.
Šio nenuoseklumo priežastys
Ką tik pristatytas nenuoseklumas žmogaus orumo klausimu (viena vertus ginamas „orus“ pasirinkimas, kita vertus trypiama orios būtybės gyvybės vertė) gyvybės palaikytojų požiūriu atrodo piktinantis. Tiesą sakant, jis yra tiesiog nesuprantamas. Panašiai svarstyti gali ir priešinga ginčo pusė ̶ abortų laisvės šalininkai taip pat negeba įžvelgti, kokiu pagrindu turėtų būti apribota moters pasirinkimo laisvė.
Jei abi pusės sueitų draugėn nuoširdžiam ir drąsiam pokalbiui, visas pašnekesys galimai baigtųsi atodūsiais, esą kita pusė tiesiog nesupranta, kas gi yra tas žmogaus orumas. Tokio nesutarimo kontekste galima suvokti, kad šių dviejų stovyklų nesutarimo giluminė priežastis glūdi skirtingame pačios žmogaus orumo idėjos pagrindo suvokime.
Kuo remiasi laisvo pasirinkimo šalininkų orumo samprata? Ji savo pagrindą randa moderniai žmogaus savivokai būdingoje antropologijoje. Koks šios antropologijos skiriamasis bruožas? Tai – žmogiškojo asmens individualumo ir jo laisvės kaip pamatinių žmogiškos prigimties principų iškėlimas. Iš esmės šiais laikais didžiojoje kultūros diskurso dalyje glūdi neįvardintas įsitikinimas, esą žmogaus prigimties apibrėžimui pakanka jo laisvės ir individualumo sąvokų. Žmogus yra laisvas individas ir niekas daugiau. Visos kitos jo savybės yra pavaldžios jo individualiai laisvei.
Ar nematome nūdien tokį įsitikinimą išsiskleidžiant? Tai, kas anksčiau buvo laikoma nekintama žmogaus prigimties dalimi, dabar gali būti keičiama pasirinkimo laisvės pagrindu. Ginčai lyties klausimu geriausiai atspindi šios laisvojo žmogaus sampratos suklestėjimą. Pasirodo, net lytis nėra būtina prigimties dalis – ji taip pat pavaldi pasirinkimo laisvei, ir ją galima keisti.
Kokia tokios laisvės esmė? Jei klasikiniame Vakarų kultūros mąstyme laisvė visada yra susijusi su tam tikru gebėjimu rinktis tikrąjį asmens gėrį, tai modernybė, regis, siūlo daug siauresnį laisvės supratimą. Moderniam žmogui jį apibrėžianti laisvė tėra nedeterminuoto pasirinkimo galimybės įgyvendinimas, kitaip tariant, laisvė kaip galia daryti pasirinkimą niekam kitam jo nenulemiant. Tai labai svarbi nuostata – žmogus esąs būtybė, kuri iš esmės nėra jokiu būdu apibrėžta, neturi iš anksto duotos krypties, tikslo ar taisyklių, kurioms turėtų iš prigimties paklusti, ir kaip laisva būtybė pats turi suteikti sau visas apibrėžtis. Kaip toks jis yra individas – atskiras ir unikalus subjektas.
Jei ši žmogiškumo samprata pastatoma į priekį, neišvengiamai į šoną pastumiamas aristoteliškas žmogaus kaip politinio gyvūno apibrėžimas. Laisvų individų pasaulyje visuomenė, be abejo, egzistuoja, bet tik kaip individų tarpusavio santykių išraiška, jokiu būdu ne kaip vieta skleistis apibrėžtai žmogaus prigimčiai. Beje, mokykloje man buvo gan gerai į galvą įkaltas pamatinis tokio sociumo sambūvio principas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.
Moderniam žmogui jį apibrėžianti laisvė tėra nedeterminuoto pasirinkimo galimybės įgyvendinimas, kitaip tariant, laisvė kaip galia daryti pasirinkimą niekam kitam jo nenulemiant.
Jei tokiame antropologiniame vaizdinyje bandoma rasti pagrindą žmogaus orumui, tai yra bergždžias mėginimas, nes galiausiai pats šis vaizdinys panaikina bet kokią galimybę tam pagrindui egzistuoti. Juk jei žmogų labiausiai apibrėžia jo individualumas ir laisvė, o ne prigimtinė duotybė – atvertis tiesai ar gėrio siekis, – neišvengiamai tai reiškia, kad žmogiškumas išties neturi savyje kažko apibrėžto ar stabilaus. Jau aptarėme, kad žmogų šiais laikais geriausiai apibrėžia jo laisvė būti nedeterminuotam niekieno, net savo prigimties. Jei nėra prigimties, kuri žmogų vienaip ar kitaip determinuoja, kuo grįsti žmogaus orumą? Kaip galime tokioje sampratoje priskirti žmogui tikrą, objektyvų orumą, jei pati žmogaus prigimtis nėra objektyvi ar nekintanti bent tam tikrais aspektais?
Kita vertus, net žvelgdami iš šios pasirinkimo laisve ir individualumu paremtos paradigmos pozicijų, negalėtume rasti pateisinimo negimusio kūdikio žudymui. Juk ir vaisius yra individualus ir laisvas žmogus, jei tariame, kad vieninteliai dalykai, priklausantys žmogui iš prigimties, yra individualumas ir laisvė. Akivaizdu, kad jo gyvybės atėmimas būtų neteisėtas kito asmens laisvės suvaržymas. Galiausiai, toks nenuoseklumas nėra tiesiog žmonių negebėjimas ištikimai laikytis laisvės ir individualumo principų. Jis yra tiesioginė šių principų priėmimo pasekmė, mat laisvės ir individualumo suabsoliutinimas galiausiai panaikina pamatus bet kokiam racionaliam žvilgsniui į žmogišką prigimtį ir jos veikimą.
Žmogus neturi nei jam vadovaujančio dėsnio, nei jį skatinančio veikti tikslo, nei proto, apčiuopiančio realybės struktūrą, viso labo lieka plika valia ir savęs realizacija, nežinant koks tos realizacijos tikslas. Tik toks neprotingas vaizdinys gali leisti minėtų prieštaravimų egzistavimą nesukeldamas per didelio disonanso (ne)mąstančiųjų prote, juk tik „jūs žinote, kaip Jums yra geriau.“
Kur rasti tvirtą pagrindą žmogaus orumui?
Regis, moderniam žmogui reikia dėmesingai peržvelti visas savo dabartines ontologines, epistemologines ir antropologines prielaidas, jei turima vilties atrasti tvirtesnį pagrindą žmogaus vertei grįsti, mat šiuolaikinis požiūris šiuo klausimu tiesiog neteikia tinkamo orientyro. Galbūt senesniųjų idėjų kraityje dar yra kokia nors filosofija, gebanti atgręžti Vakarus nuo žmogaus sunaikinimo?
Plačiąja prasme tokiu vaistu galėtų būti klasikinė graikų filosofijos tradicija, vėliau pratęsta krikščioniškosios civilizacijos. Jei konkrečiau, analizuojamam kontekstui būtų aktualus šioje tradicijoje egzistavęs žmogaus prigimties supratimas. Jį trumpai išreiškė Boecijus, pavadindamas žmogų „Individualia racionalios prigimties substancija.“ (lotynų k. – Naturae rationalis individua substantia). Jei panašiai reikėtų išreikšti modernųjį apibrėžimą, galėtume tarti žmogų esant individualia laisvos prigimties substancija. Skirtumas neatrodo didelis, tiesa?
Visgi, ko atsisakome, į pirmą vietą pastatydami laisvą pasirinkimą, o ne racionalumą? Ogi būtent protingo pasaulio ir žmogaus vaizdo. Jei žmoguje jo valia atribojama nuo realybę pažįstančio proto, kokiu kriterijumi remdamasi ji turi priimti sprendimą? Netikėdami, kad protas atveria žmogui bent dalį tiesos apie tikrovę, galiausiai turėsime pasiduoti ir tarti, jog viskas, ką gerbiame ir mylime, taip pat ir žmogaus orumas, tėra mūsų laisvai pasirinkti konstruktai. Kita vertus, jei pripažįstame žmogaus proto atitiktį tikrovei ir jo gebėjimą bent iš dalies ją pažinti, galime išties vadovautis objektyviais žmogaus ir kūrinijos pasaulį valdančiais dėsniais.
Tad kokie konkretūs mąstymo žingsniai ir prielaidos reikalingos, norint žmogaus orumą pripažinti objektyvia tikrove? Juk šis straipsnis – apie tai. Šie žingsniai gali atrodyti daugmaž taip:
- Priimti žmogaus pajėgumą pažinti tiesą.
- Pripažinti, kad visi žmonės turi bendrą prigimtį, kuri yra pati iš savęs gera ir nukreipta į gėrį.
- Suvokti, kad pirmapradės žmogaus sąžinės priesakas „gera daryk, blogo venk“ kyla iš objektyvaus gėrio egzistavimo ir kad paklusimas jam yra būtinas mūsų žmogiškam išsipildymui.
- Gera daryti ir blogio vengti kitų žmonių atžvilgiu reiškia, visų pirma, pripažinti besąlygišką kito žmogaus prigimties gerumą, – nes tai objektyvi realybė. Tai ir būtų galima laikyti objektyvaus žmogaus orumo pripažinimu.
Kaip nurodyta paskutiniame žingsnyje, objektyvus žmogaus orumo egzistavimas tegali būti pagrįstas objektyvaus žmogaus prigimties gerumo pripažinimu. Visais kitais atvejais šis orumas tebus kažkas atsieto nuo tikrovės, egzistuojantis tik kaip visuomenės susitarimas ar tiesiog individuali nuostata, bet ne realybės faktas. Pripažinus žmogaus orumą objektyvia ontologine realybe, požiūris, kad „Tik jūs žinote, kaip Jums yra geriau“ nebetenka prasmės, nes tampa aišku – žmogaus mąstymas klysta, jei tai, ką jis žino, neatitinka tikrovės. Jūs nežinote geriau, jei manote, kad turite teisę į abortą, nes moters įsčių vaisius yra tikrą žmogišką prigimtį turintis asmuo ir jo nevalia žudyti.
Tokiems pasvarstymams galimi keli prieštaravimai.
- O kas nustatys, kokia yra žmogaus prigimtis?! Juk geriau leisti visiems laisvai gyventi pagal savą prigimties supratimą. Nekišk man savo tiesos!
Atsakau: Šio straipsnio tikslas nėra pateikti kokį nors išbaigtą žmogaus prigimties supratimą. Norima pasiūlyti mintį, kad objektyvi prigimtis kaip tokia egzistuoja ir kad ją galime pažinti. Pateiktas prieštaravimas pats suponuoja tam tikrą žmogaus prigimties sampratą, panašią į tą, kurią pristačiau pirmojoje šio straipsnio dalyje. Pačia savo esme šis prieštaravimas siūlo prigimties sampratą, kuri dera su nuostata esą objektyvus pažinimas yra neįmanomas, tačiau hipotetinis šio teiginio autorius pats laikytų savo teiginį teisingu, taigi, tam tikra prasme objektyviu realybės įvardijimu, kas prieštarautų jo paties nuostatai. Todėl verčiau yra kreipti dėmesį į argumentais pagrįstą tiesos paiešką, nei į tiesos paieškos neigimą, kuris tegali baigtis prieštaringais teiginiais.
- Bet juk pretenzijos į objektyvų tiesos ir prigimties pažinimą buvo paisoma tamsiaisiais Viduramžiais. Akivaizdu, kad dabartinė žmogaus teisių visuomenė yra daug pažangesnė.
Atsakau: Neakivaizdu, kad dabartinė visuomenė yra pažangesnė už tą, kuri siekia tiesos ir prigimties pažinimo. Juk jei abortas visgi yra žmogžudystė, pastaruosius šešiasdešimt metų pasaulyje vyksta didžiausias žmonijos istorijoje žmogaus teisių pažeidimas, kai teisėtai nužudoma 70 milijonų nekaltų vaikų per metus. Vargu ar galima tai laikyti pažanga.
Išvada
Tokiu samprotavimu, be abejo, neišsėmiau nė menkiausios dalelytės to, kas gali būti pasakyta apie žmogaus orumą ir jo pagrindą. Tiesą sakant, dėl laiko ir apimties reikalavimų net atskirai nepagrindžiau žingsnių, kuriais bandžiau įrodyti objektyvų žmogaus orumo egzistavimą. Tai galima laikyti šio straipsnio trūkumu, kurį galbūt teks ištaisyti ateities tekstuose. Visgi straipsnio pagrindinė mintis nuo to neturėtų nukentėti – klausimas „ar išties egzistuoja žmogaus orumas?“ buvo apsvarstytas, nors galbūt išsamiai ir neatsakytas.
Pripažinus dėstymo dalyje išvardintus mąstymo žingsnius, atsakymas turėtų būti objektyvaus žmogaus orumo egzistavimo naudai. Taip pat buvo parodytas dar vienas labai svarbus orumo klausimo aspektas. Moderniojoje žmogaus sampratoje, kurioje pasirinkimo laisvė ir individualumas yra svarbiausia, ką manome galintys pasakyti apie žmogaus tikrovę, iš esmės nėra vietos žmogaus orumui. Tad norėdami šią brangią idėją išsaugoti, neišvengiamai turime atsigręžti į objektyviai gerą, į gėrį nukreiptą ir gėrio pažinimo galią turinčią žmogaus prigimtį.
O kur gi toliau eis „progresyvusis“ pasaulis? Ar tęs savo žygį prieš prigimtį, ignoruodamas silpniausių visuomenės narių šauksmus? Nežinia. Tačiau kiekvienam, besirūpinančiam žmonių klestėjimu ir mūsų visuomenės likimu, vertėtų dar kartą persvarstyti, ar tikrai pasirinkimo laisvės idėja yra tinkamas pagrindas formuoti klestinčią visuomenę. Galbūt žygis už gyvybę galės būti katalizatoriumi mūsų tėvynėje taip reikalingam mąstymo ir širdies pokyčiui – pokyčiui, kuris atveria akis tiesai apie pasaulį ir žmogų.
