Istorinis Lietuvos carizmo persekiojimas ir sovietinė izoliacija bei vėluojantis vertimas lėmė esminės dvasinės tikrovės praradimą
Vatikano II susirinkimas (1962–1965) inicijavo gilų dvasinį bei liturginį atsinaujinimą, siekdamas išgryninti pamatines tikėjimo tiesas ir priartinti jas prie šiuolaikinio žmogaus. Šios reformos tiesiogiai palietė ir šimtmečius gyvavusią atlaidų (dalinio ir visuotinio) praktiką. Reaguodamas į Susirinkimo gaires, popiežius šv. Paulius VI 1967 metais išleido apaštališkąją konstituciją Indulgentiarum doctrina, o netrukus po jos pasirodė ir oficialus vadovas Enchiridion Indulgentiarum. Šiais dokumentais Bažnyčia atsisakė iki tol gyvavusio matematinio dienų ar metų už maldingus darbus skaičiavimo, o visą dėmesį sutelkė į asmeninį tikinčiojo atsigręžimą į Viešpatį bei sąmoningą vidinį nusiteikimą tarnauti sielų gelbėjimui.
Tačiau šie fundamentalūs pokyčiai, pasiekę Lietuvą, tapo dar vienu netikėtu šalutiniu poveikiu prie jau esamos padėties, kai dar 1955, 1956 ir 1958 metų maldaknygėse neliko jokios užuominos apie atlaidų (visuotinio ir dalinio) praktiką. Taigi 1967 metais paskelbus, kad nebėra skaičiuojama tiksli atlaido apimtis dienomis, visai realu, kad kai kas – o gal beveik visi čia, Lietuvoje, ir, tikėtina, už jos ribų – tai suprato klaidingai, tarsi pati atlaido gavimo praktika būtų išvis panaikinta.
Atsimenu, kai 1993 metais, iš karto po kunigystės šventimų Lietuvoje, su Fokoliarų judėjimo kunigų bei klierikų grupe lankėmės Asyžiuje, mums parodė lotynišką užrašą sienoje virš katedros įėjimo, skelbiantį, jog čia galima laimėti visuotinį atlaidą. Tačiau tuo metu tai buvo priimta tik kaip istorinė informacija, neturinti jokio gyvo ryšio su dabartimi. Šiandien suprantu, kad net ir Italijoje ši praktika tuomet jau buvo pradėjusi mirti, veikiama modernizmo bangos.
Kas patikės, kad apie galimybę laimėti visuotinį atlaidą už bendrą rožinio kalbėjimą sužinojau iš savo draugo vienuolio – Mergelės Marijos oblato, atvykusio į svečius iš Italijos, – kuris, sukalbėjus šią maldą, tarė: „O dabar sukalbėkim popiežiaus mintimis Tėve mūsų ir Sveika Marija, kad laimėtume visuotinį atlaidą“. Tuo metu jau buvau atšventęs savo kunigystės dvidešimtmetį! O po dvejų metų, pats pradėjęs versti oficialų „Atlaidų vadovą“, sužinojau, kad nuolankiai būnant prieš išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą bent pusvalandį taip pat galima laimėti visuotinį atlaidą. Tai pradėjau daryti kasdien. Dar vėliau, kai po penkerių metų nuvykau į Italiją, į dvasinių pratybų vadovų kursus, ir pradėjau domėtis, ar jėzuitų bendruomenės nariai žino, kas yra atlaidas, turėjau progą juos nustebinti. Tuomet galutinai supratau, kad pas mus carizmas bei sovietinė valdžia, pas juos – modernizmas su komunistinių idėjų nuodais darė labai panašią griaunamąją įtaką.
Tokiam dvasiniam pasimetimui Lietuvoje dirvą paruošė ne tik sovietinės okupacijos gniaužtai ir priverstinė intelektualinė izoliacija, bet ir faktas, kad oficialus šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą pasirodė tik po daugiau nei penkiasdešimties metų, o apie jį iki šiol mažai kas žino. Šis unikalus istorinis kontekstas suformavo paradoksalią situaciją, kurios pasekmes ryškiai matome kasdienėje tikinčiųjų ir jų ganytojų praktikoje. Todėl nenuostabu, kad žmogus, paėmęs į rankas „Atlaidų vadovą“, pirmiausia pagalvoja apie gidą po įvairias šventoves, kuriose vyksta didžiosios iškilmės.
Išties vyskupai ir klebonai labai uoliai kviečia tikinčiuosius dalyvauti tradicinėse bažnyčių ir šventovių titulinėse iškilmėse. Dažniausiai kvietimuose vartojamas žodis „atlaidai“, o kartais, siekiant skambesio, pridedamas ir žodis „didieji“. Visgi retai kada pasakoma, kokia yra tikroji atvykimo į šventovę, kurioje švenčiama iškilmė, dvasinė prasmė.
Tačiau pastaruoju metu Lietuvos katalikų gyvenime galima pastebėti tam tikrą kalbinį ir pastoracinį pasikeitimą – nors ir ne visur, bet jis vyksta. Matyti, kad kai kurie Bažnyčios hierarchai oficialiuose kvietimuose bei ganytojiškuose kreipimuose žiniasklaidoje ėmė vengti tradicinio, jau įsigalėjusio žodžio „atlaidai“ ir keisti jį „iškilmės“ arba „minėjimo“ terminais.
Iš tiesų tai sveikintinas žingsnis, siekiant ištaisyti seną teologinę klaidą. Tačiau čia iškyla kita, kur kas gilesnė problema: net ir vartojant teisingą terminiją oficialiojoje retorikoje, bet pamirštant pabrėžti pačią atlaido malonę, ši praktika tikintiesiems lieka tarsi gražus krepšys be turinio. To nepadarius, kyla rimta rizika, kad žmonėms tebeliks neaiški tikroji šios praktikos vertė, o pati iškilmė ir toliau bus suprantama tik kaip kitokia nei eilinis sekmadienis šventė su papildomais religiniais, kultūriniais ir socialiniais elementais – kokia ji tikrovėje dažniausiai ir būna.
Kasdienės kalbos spąstai ir Dzūkijos bei Sūduvos, net Aukštaitijos fenomenas
Lietuvių bendrinėje kalboje vis labiau įsigalėjusi daiktavardžio „atlaidas“ daugiskaita „atlaidai“ yra ilgalaikio metoniminio poslinkio rezultatas: tikintieji ėjo į Globėjo iškilmę, kad įvykdę sąlygas laimėtų visuotinį atlaidą bausmės atleidimui. Kadangi tame pačiame sakinyje, kalbant apie atlaidus, gali būti pavartota ir daugiskaita, ir vienaskaita, pvz., „šiandien laimėjau kelis atlaidus – vieną visuotinį ir kelis dalinius“, todėl, siekiant sutrumpinti ilgą sakinį „Eisiu į Roko iškilmę, kad laimėčiau visuotinį atlaidą (gal ir visuotinius atlaidus)“, praleidus numanomus žodžius galimai imta sakyti: „Einu į atlaidą“ (arba „atlaidus“). Taip dvasinė tikrovė – atlaido dovana – buvo tiesiogiai sutapatinta su pačiu renginiu – parapijos titulo iškilme.
Įdomu tai, kad viešoje erdvėje dabar vartojamą daugiskaitinę formą iš dalies paneigia gyvoji Dzūkijos bei Sūduvos, netgi Aukštaitijos tarmės praktika. Šiuose kraštuose iki šiol natūraliai išlaikyta teologiškai tikslesnė vienaskaitos forma – „atlaidas“, kurią liudija užfiksuoti gyvi liaudies pasakymai: „Atlaidas Nemajūnuose buvo“, „Vakar buvo čia atlaidas Punske“, „Atlaidas Antano buvo (Gražiškiuose)“, „Čia buva atlaidas“ (Alantos bažnyčioje) ar „Atlaide teko būti kartą“ (Šakiuose).
Šio metoniminio poslinkio ištakos siekia pačią lietuviškos raštijos pradžią. XVI amžiuje Mikalojus Daukša savo „Katekizme“ lotyniškąją indulgentia dvasine prasme nuosekliai perteikė vienaskaitiniais terminais kaip bausmių „atleidimą“, o parapijos renginiams įvardyti vartojo „iškilmės“ sąvoką. Tačiau jau to paties šimtmečio liaudies kalboje, kaip fiksavo Martynas Mažvydas (ne katalikas), šis dvasinis terminas pradėjo krypti į išorinio renginio pusę. Netrukus, suprantama, ne todėl, kad buvo norėta suvaldyti šį prasminį susiliejimą, o todėl, kad nebuvo priežasties lotyniškąją vienaskaitos indulgentia versti lietuviškai daugiskaita, XVII amžiuje Konstantinas Sirvydas savo garsiajame žodyne Dictionarium trium linguarum (1642 m.) principingai vertė griežta vienaskaitos forma – „atlaida“ (su reikšme „atleidimas, kaltės dovanojimas“). Tuo tarpu išoriniam parapijos renginiui, bažnyčios Globėjo minėjimui įvardyti autorius nuosekliai fiksavo lietuviškas sąvokas „iškilmė“ arba „šventė“ – kaip tiesioginius lotyniškųjų solemnitas bei festum atitikmenis. Šį kryptingą teologinės kalbos išsaugojimą XIX amžiuje uoliai tęsė ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius: jo leistuose, rašytuose ar verstuose katekizmuose bei ganytojiškuose raštuose dvasinė malonė buvo nuosekliai vadinama vienaskaitiniu „atlaidu“ arba „atpusku“ – taip, kaip logiškai to reikalavo lotyniškas atitikmuo, kartu siekiant didžiausio pastoracinio aiškumo bei liaudies kalbos suprantamumo.
Reikia prisiminti ir mūsų tautinio atgimimo šauklius. Simonas Daukantas savo žodyniniuose darbuose dar fiksavo vienaskaitinę dvasinę formą „atlaidas“, tačiau kartu pastebėjo, kaip kasdienėje kalboje šis žodis negrįžtamai ištirpo didžiųjų Žemaitijos švenčių daugiskaitoje. O tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius bažnytinius „atlaidus“ savo veikloje jau matė ir tiesiogiai išnaudojo pirmiausia kaip stambiausią sociokultūrinę bei politinę lietuvių susirinkimo platformą – to vėliau, kaip dar matysime, paniškai bijojo sovietinė valdžia. Vis dėlto akademiniame „Lietuvių kalbos žodyno“ (LKŽ) pagrinde pirminė daiktavardžio forma iki šiol išlieka vienaskaita, reiškianti dvasinį atleidimą bei dovanojimą.
Atsakymą į klausimą, kaip ir kada liaudiški „atlaidai“ perėjo į oficialias maldaknyges, galime rasti gilindamiesi į tai, kas vyko spaudos draudimo laikotarpiu, kai jos buvo spausdinamos Prūsijoje.
Šią istorinę tiesą šiandien vizualiai patvirtina ir to laikotarpio bibliofilinis palikimas. Pavyzdžiui, viena populiariausių ir masiškiausių spaudos draudimo laikotarpio bei pokario liaudiškų maldaknygių „Balsas balandėlės“ (kurią spaustuvininkai puslapių apačioje žymėjo kaip „Bal. Balandeles“) yra gyvas šio dvasinio pasimetimo liudijimas. Šios storos knygos Prūsijoje (Tilžėje) dažnai buvo leidžiamos be jokio oficialaus Bažnyčios teologų suderinimo ar tikrojo ganytojų patvirtinimo (Imprimatur). Vokiečių ar Prūsijos lietuvių (greičiausiai, protestantų, pavyzdžiui, Juliaus Schoenkės ir Otto von Mauderodės) spaustuvėse tokie leidiniai pasirodydavo pirmiausia kaip komerciniai projektai, kur spaustuvininkams rūpėjo tiražai bei pelnas, o ne teologinis terminų tikslumas. Apie šio vyksmo masiškumą, skatinusį neteisingo termino „atlaidai“ įsigalėjimą, liudija faktas, kad vien spaudos draudimo laikotarpiu pasirodė net apie 50 šios maldaknygės leidimų, kurių kiekvieno tiražas standartiškai siekė nuo 20 000 iki 30 000 egzempliorių (t. y. mažiausiai 1 000 000 egz.). Todėl nenuostabu, kad šiose knygose mechaniškai tiražuota daugiskaitinė forma („100 dienų atlaidų“ arba „visotinei atlaidai“), perimta iš liaudiškai „atlaidais“ tame Lietuvos regione vadinamos Globėjo iškilmės.
Šią istorinę traumą ir kalbinės tradicijos pertrūkį vėliau dar labiau pagilino sovietinė okupacija. Ideologinė cenzūra ir saugumas ypač bijojo didžiųjų parapijų iškilmių kaip nekontroliuojamų, tūkstantinių piligrimystės bei tautinio identiteto sambūrių. To pasekmė – iškalbingas faktas: oficialiai išleistoje ir vyskupo Kazimiero Paltaroko patvirtintoje 1955, 1956 ir 1958 metų „Katalikų maldaknygėje“ nei teologinis terminas „atlaidas“, nei liaudiški „atlaidai“ – net nepaminėti.
Vyskupo K. Paltaroko gyvenimo pabaigoje priimtas priverstinis kompromisas su totalitarine valdžia išgelbėjo pačią maldaknygės leidybą, tačiau dešimtmečius trukusi oficialios bažnytinės kalbos tyla suformavo gilią dvasinę tuštumą ir galutinai užkirto kelią teisingam „atlaido“ sąvokos supratimui. Todėl nenuostabu, kad atgimstančios Lietuvos ganytojai, neturėdami gyvos ir nuoseklios oficialios tradicijos, savo retorikoje tiesiog nekritiškai pasigavo senąją liaudies įpročio inerciją. Tai akivaizdžiai įrodo, kad dabartinė ydinga bažnytinė retorika nėra sąmoningas dogminis pasirinkimas, o tiesiog mechaniškai perimtas neoficialios, cenzūros sąlygomis gimusios ir Prūsijos spaudos paveiktos liaudies šnektos rezultatas.
Taigi akivaizdu, kad kalbiniu ir teologiniu požiūriu dabartinis tiesioginis dvasinio termino priskyrimas pačiai bendruomenės iškilmei išlieka netikslus. Iškilmingas bažnytinis šventimas tėra aplinka bei proga šiai dvasinei malonei laimėti, todėl, neatsitiktinai, teologinėje literatūroje jau seniai siūloma vengti daugiskaitinės formos vartojimo, kai apibūdinamas pats renginys. Šį reikalavimą tiesiogiai diktuoja Šventojo Sosto instrukcija Liturgiam authenticam Nr. 31, kurioje griežtai įspėjama dėl tokių vertimo bei kalbinės inercijos klaidų:
Visų pirma, reikia vengti sistemingai taikyti neapgalvotus metodus, pavyzdžiui, mechaninį žodžių pakeitimą, vienaskaitos keitimą į daugiskaitą, vieno kolektyvinio termino išskyrimą į vyriškąją ir moteriškąją dalis arba neasmeninių ar abstrakčių žodžių įvedimą – visa tai gali trukdyti perteikti tikrąją ir vientisą žodžio ar frazės prasmę iš originalaus teksto. Tokie metodai vertime sukelia teologines ir antropologines problemas.
kalbiniu ir teologiniu požiūriu dabartinis tiesioginis dvasinio termino priskyrimas pačiai bendruomenės iškilmei išlieka netikslus.
Būtent čia ir atsiveria pamatinė dabartinės Lietuvos Bažnyčios pastoracinė bei kalbinė problema: beveik visi pokariniai ir šiuolaikiniai oficialūs bažnytiniai vertimai Lietuvoje, užuot sekę griežtu Šventojo Sosto reikalavimu, kapituliavo prieš liaudies įprotį ir visur pasirinko daugiskaitą „atlaidai“. Šis patogus inercinis, bet neapgalvotas žingsnis į vietinius tekstus įsuko šią plačią gilią kalbinę, semantinę bei teologinę sumaištį. Savavališkas perėjimas prie daugiskaitos dvasinę dovaną sieloje nepagrįstai sutapatino su išoriniu religiniu sociokultūriniu renginiu, taip ištirpinant pamatinių originalių (lotyniškų) dokumentų (KBK § 1471, KTK, AV) išlaikomą vienaskaitinį dogminį tikslumą – „atlaidas“.Suprantama, liaudies kalbos greit nesuvaldysi, tačiau ganytojų ir teologų lūpose visuomet turėtų skambėti teologiškai teisingi žodžiai. Juk mes neperimame gatvės kalbos, kad ir kokia gaji ji būtų.
Uždarbio arba atleidimo analogija
Jei vis dėlto dar kam nors liktų šiuo klausimu abejonių, siekiant geriau suprasti, kuri forma – vienaskaita ar daugiskaita – tiksliau perteikia aptariamos praktikos esmę, galima pasinaudoti paprasta, tačiau veiksminga kalbine ir semantine analogija. Paklauskime savęs, kaip atrodytų, jei vietoje žodžio „atlaidai“ vartotume žodžius „atlyginimai“, „uždarbiai“ arba „atleidimai“? Nesunkiai pamatytume, kad natūraliai turi būti vartojama vienaskaita: sakome „šiandien gavau atlyginimą“ arba „uždarbį“, o ne „uždarbius“. Taip pat tariame: „Gavau tėvo atleidimą“, o ne „atleidimus“.
Šis pavyzdys logiškai apnuogina lotyniško termino indulgentia esmę: tai yra konkretus, vienkartinis dvasinis atlygis (bausmės panaikinimas) už atliktą nesavanaudiškos meilės darbą (maldą, bažnyčios aplankymą ar bet kokį konkretų rankų darbą dėl Jėzaus), atveriantis vartus į galutinį susitaikymą su Tėvu. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčios oficialiuose dokumentuose visomis kalbomis vartojama būtent vienaskaita. Taigi išorinio renginio ir vidinės malonės dovanos sutapatinimas – semantinis poslinkis – kalboje tiesiogiai veda į pačios dvasinės praktikos iškreipimą ir pamatinę šio reiškinio supratimo stoką.
Teologinis apibrėžimas
Žvelgiant į oficialius šaltinius, lietuviškajame Katalikų Bažnyčios katekizme (KBK § 1471) ši sąvoka verčiama kaip „laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje“. Nors visuose lietuviškuose šaltiniuose (KBK, KTK, AV) tekstas išlieka tas pats, tačiau oficialus vertimo tekstas neperteikia lotyniško originalo tikslumo.
Gilesnis apibrėžimas atsiveria pažvelgus į pirminį (lotyniškąjį) Šventojo Sosto šaltinį – Enchiridion Indulgentiarum („Atlaidų vadovą“) bei konstituciją Indulgentiarum doctrina. Čia išryškėja tikslesnė kai kurių žodžių teologinė ir dvasinė prasmė. Pirmiausia vienaskaitos vartojimas – „atlaidas“. Be to, originale apie kaltę kalbama netiesiogiai, kaip apie tą tikrovę – viso atsiteisimo vyksmo pradžią, – tiesiogiai susietą su Dievu, kai ištrinama pati kaltė, kurią galima versti ir „skola“. Taip šalia kaltės paminint skolą, geriau suprantama ir pati kaltės esmė – juk ir gyvojoje kalboje žmonės kartais sako: „Kiek tau kaltas?“. Taip pat originale minima Bažnyčios galia, o ne tarpininkavimas; atpirkimo tarnaitė, o ne dalytoja; savo valdžia, o ne tiesiog galia.
Kai tekste kalbama apie žemiškąsias nuodėmės pasekmes, t. y. bausmę, kartais pavartojama daugiskaita. Tačiau kai prieinama prie paties dogminio apibrėžimo, daugiskaita išnyksta ir vartojama griežta vienaskaita – laikinoji bausmė. Sakytume, ši dvasinė pasekmė, padarius nuodėmę, sieloje nesikaupia kaip atskiras vienetas – ji tarsi gyvsidabrio lašelis liejasi į vieną bendrą bausmių visumą, o visuotinis atlaidas šią vieną vientisą bausmę naikina:
Atlaidas yra laikinosios bausmės Dievo akivaizdoje atleidimas už nuodėmes, kurios, kiek tai liečia kaltę, jau yra ištrintos; jį Kristaus tikintysis, deramai nusiteikęs, tam tikromis bei apibrėžtomis sąlygomis laimi Bažnyčios galia, kuri, kaip atpirkimo tarnaitė, savo valdžia skirsto ir pritaiko Kristaus ir šventųjų atsiteisimo lobyną. Atlaidas yra dalinis arba visuotinis, nelygu, ar atleidžia visą laikinąją bausmę už nuodėmes, ar jos dalį (Enchiridion Indulgentiarum, Nr. 1–2).
Paradoksalu, tačiau net ir rengiant naujausius oficialius Šventojo Sosto dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, vertėjų pastangos išlaikyti lotyniško originalo tikslumą buvo niveliuotos, o vienaskaitinis terminas redaktorių sprendimu vėl grąžintas į liaudiškąją daugiskaitą.
Kvietimas gilesnei pastoracijai
Šis oficialus Bažnyčios apibrėžimas dar kartą primena, kad atlaidas yra asmeninis dvasinis, su galutiniu gyvenimo tikslu susietas ir kasdien šventėti padedantis vyksmas, kurį tikintysis laimi (pelno, gauna) tam tikromis sąlygomis. Štai kodėl, net ir pavartojus teisingą kalbinę terminiją (iškilmė, minėjimas), ganytojų retorikoje išlieka būtinybė kviečiant į šventes pabrėžti pačią atlaido dovaną – kaip esminę laikinosios bausmės panaikinimo malonę, tiesiogiai susietą su Bažnyčios misija: „Sielų išgelbėjimas Bažnyčioje turi būti aukščiausias įstatymas“ (KTK 1752).
Jei bažnytinė retorika apsiribos tik kvietimu susitikti, pabūti kartu, paklausyti katechezių, pamatyti daugiau kunigų ir vyskupų ar dėl kitų gražių ir teisingų priežasčių, tikintieji praras progą atrasti tikrąją visuotinio atlaido dvasinę vertę. Bažnyčia savo terminija (ir ne tik kalbant apie atlaidą) turėtų siekti ne tiek prisitaikyti prie modernios visuomenės kalbėsenos, kiek ugdyti ir aiškiai atverti tą dievišką lobyną, kurį ji, būdama tarnaitė, dalija.
Nuo kultūrinio įpročio prie sąmoningo išgyvenimo
Kalbinis keitimas Bažnyčios retorikoje nėra tik gramatikos ar terminų derinimo klausimas – tai pastoracinio sąžiningumo ir dvasinio atgimimo pamatas. Kol atlaidus pateiksime kaip renginį, tol išliks rizika dvasinį lobį išmainyti į trumpalaikį kultūrinį paprotį. Sugrįžimas prie gražių, tikslių lietuviškų iškilmių bei minėjimų pavadinimų ir teologiškai tikslios vienaskaitos formos „atlaidas“ tiek kalbant viešai, tiek oficialiuose dokumentuose padeda tikinčiajam suprasti, kad šią atlaido dovaną galima laimėti ne tik dalyvaujant vieno ar kito šventojo iškilmėje, bet ir kiekvieną dieną kitais būdais. Ne pats renginys, bet atvykimas į iškilmę švenčiančią bažnyčią yra sąlyga laimėti atlaidą. Juk norint laimėti visuotinį atlaidą, į šventovę galima atvykti „nuo išvakarių vidudienio iki nustatytos dienos vidurnakčio“(AV). Taigi bažnytinės iškilmės ar minėjimo vieta tėra proga asmeniniam, unikaliam susitikimui su Dievo gailestingumu. Dar geriau būtų, jei oficialiuose kvietimuose liaudiškas daugiskaitinis pavadinimas „atlaidai“ išvis nebūtų vartojamas.
Tik tada, kai ganytojų lūpose ir tikinčiųjų širdyse vėl skambės aiški teologinė kalba, tradicinės didžiosios iškilmės ir iškilmingi minėjimai taps priminimu apie galimybę dvasioje apsivalyti patiems ir proga padėti skaistėti mirusiesiems, esantiems skaistykloje. Kitaip sakant, jie vėl taps tuo, dėl ko buvo sumanyti – gyvu, sąmoningu ir galingu dvasinio išgelbėjimo šaltiniu bei tikėjimo liudijimu.
