Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus lankymąsi Pilypo Cezarėjos apylinkėse. Ant aukštos kalvos matėsi imperatoriaus Augusto garbei pastatyta graži marmurinė šventykla. Buvo ideali proga Jėzui kalbėti apie būsimąjį Bažnyčios įkūrimą. Jėzus paklausė mokinių, ką žmonės ir jo mokiniai mąsto apie jį. Petras visų mokinių vardu atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).
Po šio Petro išpažinimo Jėzus pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Tačiau Jėzus įsakė mokiniams nekalbėti, kad jis esąs Mesijas. Ateis laikas, kai Jėzus akivaizdžiai apsireikš kaip Mesijas ir įkurs Bažnyčią, – tai bus po jo prisikėlimo iš numirusiųjų.
Dabar gi Jėzus kalbėjo, kad Jeruzalėje jam teks daug kentėti: tautos vyresnieji jį atmes ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels. Mokiniai, girdėdami tokias kalbas, buvo sumišę, o Petras net draudė, kad Jėzus taip nekalbėtų, nes negali taip nutikti. Tuomet Jėzus labai aštriai subarė Petrą: „Eik šalin, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).
Prieš žengdamas į dangų Jėzus mokiniams kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20).
Bažnyčia, kaip Jėzus buvo pažadėjęs, yra įkurta ant uolos, kuria buvo apaštalas Petras, o vėliau istorijos eigoje bus apaštalo Petro įpėdiniai – Romos vyskupai.
Šventasis Raštas turėtų būti parankinė knyga, kurią kasdien, nors ir po truputį, skaitytume ir medituotume.
Bažnyčia, kuriai mes priklausome, yra Jėzaus meilės žmonijai kūrinys. Jos pamatuose yra ant Kalvarijos kalno išlietas Jėzaus kraujas. Kokia didelė laimė priklausyti šiai Bažnyčios bendruomenei! Tik šitai ne visada iki galo suvokiame.
Bažnyčios nariais mes tampame savo Krikšto dieną, o sąmoningą kelionę Bažnyčioje pradedame priimdami Sutvirtinimo sakramentą, kai Šventoji Dvasia, panašiai kaip pirmosiose Sekminėse, nužengia į mūsų gyvenimą. Per visą tolesnį savo gyvenimą mes turime augti ir tvirtėti kaip ištikimi Bažnyčios nariai. Mes tai darome, praktikuodami tikėjimą ir elgdamiesi taip, kaip moko Bažnyčia.
Pačios didžiausios dovanos Bažnyčioje po Krikšto yra Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentas. Jėzus mus maitina savo Kūnu ir Krauju, o kai per savo silpnumą suklystame ir nuo Dievo nutolstame, tuomet per Sutaikinimo sakramentą mes vėl atkuriame su Dievu meilės ryšį.
Ryšiui su Dievu palaikyti labai svarbi yra kasdienė malda ir Šventasis Raštas. Jis turėtų būti parankinė knyga, kurią kasdien, nors ir po truputį, skaitytume ir medituotume. Kasdienė malda ir Šventojo Rašto skaitymas palaiko mūsų meilės santykį su Jėzumi ir padeda vaisingai pasinaudoti Eucharistija.
Pasitikrinkime, ar mes esame gyvi Bažnyčios nariai, ar Jėzus mūsų širdyse turi panašią vietą, kokią turėjo apaštalo Petro širdyje, kai jis išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).
